Iš pokalbių supratau, kad tokie skirtumai čia būna nuolat. Seni (kaip jie vadina – palemonski) žvejai paprastai gaudo ir pagauna nuolat. O grupelė atvykėlių, bandančių juos mėgdžioti tegali pasigirti viena kita atsitiktine žuvimi. Tad mano prielaida buvo tokia: Arba senbuviams nuolat pasiseka atrasti „auksinę eketę“, nes jie geriau žino dugną. Arba jie kažką daro kitaip, ko nežino ar nedaro atvykėliai.
Pradėkime nuo pirmosios prielaidos. Gylis toje vietoje, kur visi gaudė tądien karšius visur idealiai vienodas – 9,1 metro. Dugno struktūra visiškai identiška – nestoras dumblo sluoksnis virš kažkokio kietesnio grunto (Sakau tai įsitikinęs, nes pats su „dyperiu“ patikrinau tiek laimingųjų žvejų eketes tiek ir nelabai pagaunančių. Skirtumo tarp jų jokio). Taigi, šią prielaidą atmečiau.
Su geriausiai tądien (ir kiek girdėjau – beveik visada ir kitomis dienomis) gaudančiu ponu Alfonsu bendravome gerą valandą. Jis savo metodo neslėpė, nors ir neguldyčiau galvos, kad tikrai visas paslaptis išklojo.
Taigi, pirmiausia – jaukinimas. Ponas Alfonsas jaukina tik prieš žvejybą, ryte išpildamas po 3 pilnas standartinio dydžio šėryklėles jauko į kiekvieną eketę ( jų išsigręžia 3 arba 4) ir tą patį padaro vakare, eidamas nuo ledo. Jokio jaukinimo pačios žvejybos metu! Esa tai baido žuvį.
Taip pat visada stengiasi žvejoti tose pačiose eketėse visą žiemą. Kuo daugiau tose pačiose eketėse gaudysi – tuo labiau žuvys įpras čia lankytis. Pasitaiko, kad atvažiavęs po ilgesnės pertraukos savo eketes jis randa užimtas ir tada gręžiasi naujas ir jas jaukina. Pirmą dieną pagauna prasčiau, o antrą ir likusias tai pat gerai, kaip ir senosiose eketėse. O tie, kas būna užsėdę jo eketes, dažniausia pradeda skųsti nekiba ir pasitraukia. Pasak Alfonso, pirmą dieną pradėjus jaukinti, žuvis prie įberto jauko atplaukia tik po 2 – 3 valandų. Daugelis atvykėlių tiesiog jų neišlaukia ir galvodami, jog pasirinko blogą eketę, pereina žvejoti kitur.
Jauką mano pašnekovas sakėsi naudojąs neįmantrų. Paprastą, pirktinį juodą „traperį“, iškart paruoštą (sudrėkintą) gamintojo naudojimui. Jo pakuotę mačiau stovint ant ledo ir pats.
Tačiau svarbiausias sėkmės elementas, pasak jo, yra naudojama sistemėlė. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo visiškai primityvi. Paprasta pigi meškerėlė su sargeliu, postoris valas, pirktinė, maža iš putplasčio pagaminta plūdelė, nedidelis švino šratelis (iš pažiūros, 0,7 – 1 g.) ir kabliukas su trūkliais. Ir viskas. Tačiau geriau įsižiūrėjus, matosi ir šiokių tokių niuansų.
Pirmiausia, kas krito man į akį – naudojamas itin nedidelis svarelis, kad vos vos nardintų plūdelę. Pasak pono Alfonso, tai yra labai svarbu, dėl to jis plūdeles ir svarelius išsveria dar namie, specialiame butelyje. O švino masę, jei reikia, sumažina brūkšteldamas per svarelį dilde. Kai svarelių masė yra tik vos vos didesnė už plūdelės keliamąją jėgą, žuvis nejaučia jokio svorio ir drąsiau čiumpa masalą. Be to, ir kiekvienas, net nežymiausias kibimas puikiai matyti.
Antras mažmožis, kuris pasirodė esąs nepaprastai reikšmingas – tarp užspausto svarelio ir kabliuko ponas Alfonsas palieka mažutį, vos 5 cm tarpelį. Jeigu jis būtų didesnis, pasak Alfonso atsargaus kibimo esą net nepastebėtum. Žuvys nuėstų trūklius ir tiek.
Žūklės metu visa sistemėlė yra sureguliuojama taip, kad svareliui pasiekus dugną, plūdelė būtų panėrus apie centimetrą ar du žemiau vandens lygio eketėje. Kabliukas su masalu visada guli ant dugno. Vos jį pajudinus, gerai sureguliuota plūdė išduoda, kad su masalu kažkas vyksta. Žiobriai paprastai dažniausia pradeda trūkčioti ir nardinti plūdelę. Tuo tarpu karšiai beveik visada ją pakelia.
Stebėdamas iš šalies, kaip jis žvejoja galėjau šią informaciją tik patvirtinti – kibimai buvo labai nežymūs. 100 – 200 g. sveriantys žiobriukai vos vos pastebimai sutrūkčiodavo plūdelę. Ir tik užkibęs karšis gražiai iškėlė plūdę, kad ji visu grožiu išsitiesė eketėje.
Kabliukus mūsų pasakotojas (kaip žiemą) naudoja gana didelius – 9 nr. Owner „Chinta“. Ant kurių veria nuo 7 iki 9 trūklių. Valas – 0,14 mm. Pasak jo, jo storis karšių ir žiobrių kibimui didelės reikšmės nevaidina. O labiau nusiploninęs gali turėti problemų su didesniais karšiais. Antai vakar, net ir tokio storio gija neatlaikė, kai pasikėlė prie eketės tikrai gražų auksašonį.
Avižėlių esą karšiai mariose nemėgsta. Gal ne tai, kad nemėgsta, o turbūt pajaučia jų svorį ir iškart spjauna. - O kodėl, paklausiau. tada kiti, gaudantys su plūde prasčiau už jį pagauna? Pasak pono Alfonso, turbūt todėl, kad deda per sunkius svarelius. Žuvys juos pajaučia ir spjauna. O žvejai nepamato kibimo.
Čia, vėlgi šio žūklės veterano (žvejojančio čia jau 30 metų) pasakojimas sutapo su mano stebėjimo rezultatais. Žiūrėdamas, kaip žvejoja tie meškeriotojai, kurie pagavo prastai, atkreipiau dėmesį, jog jie naudoja panašias plūdeles, bet su 2 – 3 kartus sunkesniais svareliais. Arba apskritai vietoje plūdės deda sargelius.
Pažvelgus į šią sistemą iš šalies, man kilo vienas praktinis klausimas. Kuriam galui taip gaudant reikalingas sargelis, jei kaip kibimo indikatorius naudojama plūdelė? Ar dėl to, kad jei pražiopsotum staigų plūdės nėrimą, pamatytum jį ant sargelio? Pasirodo, ne. Jis paliekamas tam, kad kirtimo metu, kimbant didesnei žuviai, jis suamortizuotų ir nenukirstum valo.
Vienintelis dalykas, kas man nepatiko šioje elementarioje šioje sistemoje, yra tai, kad nori nenori, žvejodama tokia sistema po kiekvieno kibimo turi ringuoti iš tokio gylio valą rankomis, o paskui – kaskart atsargiai jį nuleisti atgal. Kai šis procesas vyksta, kaip tądien, dar ir 15 laipsnių šaltyje, malonumo tikrai nėra daug.
Jeigu naudotum sargelį- galėtum šį darbą daug komfortiškiau daryti su neinercine rite. O gal sukurti itin mažą, bet slankiojančią plūdelę? Bet ar pavyktų sukurti ją tokią jautrią, o juo labiau- per šąlančius žiedelius suvynioti valą kad ir su pačiu mažiausiu stopmazgiu? Gali sužinoti turbūt tik pabandęs.