Kūnas labai žemas, ilgas, iki 94 cm. Galva su labai ilgais smailiais žandais, ypač apatiniu. Nugara melsvai žalia, šonai sidabriški. Akys didelės.
Vėjažuvės yra paplitusios Atlanto vandenyne ties Europa ir Šiaurės Afrika. Baltijos jūros rytinėje dalyje ties Lietuvos priekrante jų būna gausiau pučiant vakarų vėjams.
Dar neatsakyta į klausimą, kodėl prieš keletą metų jos patraukė mūsų krantų link. Galbūt lėmė klimato pokyčiai.
Oficialiai teigiama, kad vėjažuvės Lietuvos pakrantėje neneršia. Tačiau žvejai pagauna žuvų, kurios būna pilnos ikrų arba pienių.
Dažna žuvis Baltijos jūroje ties Lietuvos pakrantėmis. Paprastai sugaunama 70-75 cm, apie 300 g. Kaulai žalios spalvos, nes turi labai daug fosforo.
Dėl maistinių savybių vėjažuvės nėra labai vertinamos – jos įdomesnės kaip žvejybos objektas.
Kaip gaudyti?
Vėjažuvių snapai yra gan kieti, todėl kabliukas retkarčiais jį nelengvai persmeigia, todėl yra patartina dėti ~3 žiedelius (apačioje blizgutės), kad kablys įsismeigtų į minkštesnius organus.
Kaip masalas vėjažuvėms gali būti naudojamos ir šaldytos krevetės.
Kadangi gyvena tuntais, todėl, kai atplaukia, dažniausiai labai gerai kimba.
Įdomus yra pats žuvies traukimo procesas. Ilga, lanksti, stipri žuvis smarkiai spurda vandens paviršiuje. Susidaro įspūdis, kad traukdamas kelių šimtų gramų ar puskilogramio vėjažuvę tarsi peštum kilograminę lydeką.
