– Gediminai, mūsų studijoje jūs svečiuojatės nebe pirmą pirmą kartą. Paskutinį kartą kalbėjome apie jūsų žvejybą Nepale. Šį kartą persikelsime į mūsų Baltijos jūrą. Sakykit, ar Baltija nėra per nuobodi žvejoti jums?
– Baltijos jūra tikrai nėra nuobodi. Čia gyvena skirtingos žuvų rūšys, galima žvejoti įvairias žūklės būdais. Tai vienas iš tų įdomesnių ir yra velkiavimas. Daug kam iš šono jis gal ir atrodo nuobodus, paprastas, bet taip nėra. Tai nėra žūklės tas būdas, kai tu užsimeti pora meškerykočių ir plauki aklai, kur papuola. Net ir ežere, kas gerai velkiauja, neplaukia aklai. Juo labiau jūroje – ji yra be galo didelė, ją įdomu tyrinėti ir pažinti. Mes vis dar mokomės joje žvejoti ir turime iš ko mokytis. Tie patys skandinavai, kanadiečiai, amerikiečiai turi savo mokyklas ir iš jų galima perimti patirtį.
Velkiavime jūroje iš tikrųjų yra labai daug darbo. Visų pirma, tai yra žuvų paieška – vandens temperatūra, žuvų „takai“, gyliai, kuriuose reikia gaudyti, masalų parinkimas, jų traukimo greitis ir be galo daug kitų sudedamųjų šio proceso dalių, kuriuos turi išmanyti, jei nori gaudyti lašišas stabiliai, o ne pagauti vieną kitą atsitiktinai.
– Esate vienas iš šios žūklės pradininkų Lietuvoje. Sakykit, kaip Lietuvoje atsirado šis žūklės būdas?
Dabar jau (specialiai pasižiūrėjau) eina penkiolikti metai, kai velkiaujame jūroje. Atrodo iš šalies lyg ir nemažai, bet lyginant su visu pasauliu, kad ir tais pačiais skandinavais, tai yra labai nedaug. Kita vertus, galime didžiuotis, kad rytinėje Baltijos pakrantėje mes pradėjome velkiauti pirmi, anksčiau už mūsų kaimynus lenkus, latvius. Net ir estus. Jau dešimti metai pas mus vyksta velkiavimo jūroje varžybos.
O prasidėjo viskas nuo to, kad vienas draugas, labai techniškas žmogus, pradėjo skaityti knygas, ieškoti informacijos internete ir sužinojo, kad yra mūsų Baltijoje lašišų ir kad galime jas ten sėkmingai gaudyti. Jis prisižiūrėjo skandinavų, kanadiečių („Youtube“ tada dar nebūdavo tiek informacijos) ir padėjo mums sudėlioti techninę šio žūklės būdo dalį, kuri visa tada mums atrodė kažkoks „kosmosas“ ir nesąmonė. Kuriam galui reikia tiek visokių gramzdiklių, laivelių? Kaip apskritai laive įmanoma išsileisti 12 ar net 15 meškerių ir kam jų tiek reikia?
Jis užsisakė įrangą bei užkrėtė šia idėja dar tris draugus. Net išsivertė iš švedų kalbos knygutę apie velkiavimą, kurios niekam pradžioje nerodė. Atsimenu, kad net man jos parsinešti namo neduodavo – skaitydavome vietoje. Tos knygutės pagrindu ir susipirkom visą įrangą bei įsiruošėme savo laivą.
Pirmas mūsų išplaukimas buvo labai sėkmingas. Jis vyko, aišku, priekrantėje – toliau plaukti nedrįsome, o ir laivo klasė buvo ne ta. Pagavome tą dieną septynias lašišas, bet kadangi ši žūklė vyko balandžio 1 dieną, tai niekas nenorėjo tuo tikėti ir iš mūsų tik šaipėsi. Na, ir, aišku, tos pirmosios lašišos, kaip ir būna žvejojant priekrantėje, nebuvo didelės. Didžiausia svėrė gal 3 kilogramus. Tačiau, svarbiausia, mums ši žūklė įkvėpė daug pasitikėjimo šiuo žūklės būdu. Draugai patikėjo, kad taip gaudyti ir pagauti galima ir nusipirko jau normalius katerius, rimtą įrangą. Kitais metais jau išplaukėme į atokesnius jūros plotus ir nepagavome tą sezoną nei vienos lašišos!
– Ar sudėtinga jūroje aptikti lašišų būrį? Juk tas būrys turbūt nestovi vietoje, juda?
– Taip, sudėtinga. Žinoma, tai iš dalies yra ir laimės dalykas. Tu gali lašišą pagauti per 15 minučių, išleidinėdamas pirmą meškerę, bet gali nepagauti ir visus metus. Aš dar trumpai sugrįšiu prie istorijos. Po to nesėkmingo sezono buvome visai nusivylę ir nuleidę rankas. Galvojome vėl pradėti gaudyti menkes ir nesikankinti su tomis lašišomis. Tačiau mūsų bičiulis iš Klaipėdos, Raimis Venckus, su keliais draugais išvažiavo į Rusiją, pas gana gerai žinomą rusų velkiautoją Levikiną mokytis, kaip gaudyti lašišas,kuris ne tik išmokė dirbti su velkiavimo įranga, atskleidė kelis svarbius niuansus, bet ir pažiūrėjęs į žemėlapį dūrė pirštu ir parodė vietas, kur jas reiktų pas mus gaudyti. Ir po šių pamokų mes jau visi pradėjome reguliariai pagauti lašišų ir iš esmės būtent tose vietose, na, gal kiek toliau į šonus, kur parodė rusų asas. Visgi, ką reiškia patirtis.
Lašišų paieškų esmė yra gana paprasta. Svarbu, kad ten, kur ruošiamės žvejoti, eitų laivų kelias – kur laivų kuo daugiau juda, lašišos tas vietas mėgsta. Antra, reikia ieškoti vietų, kur susiduria iš Kuršių marių einantis drumstas gėlas vanduo su skaidriu jūros vandeniu. Svarbi yra vandens spalva.
Jei vanduo labai drumstas, rudenį ir žiemą tai nėra gerai, tačiau pavasarį toks vanduo kaip tik yra neblogai, nes jis greičiau sušyla, jame būriuojasi ir slepiasi smulkių žuvelių būriai. Ir lašišos kažkur palei šio vandens ribą turėtų sukiotis. Svarbu yra vandens temperatūra. Žiemą tikslingai ieškai vadinamųjų „šiltų ežerų“ – vietų, kur srovė iš gylio „pakelia“ šiltesnį vandenį. Sakysim, jei vandens paviršius atšąla iki 2-4 laipsnių temperatūros, tai tokiose vietose gali būti ženkliai šilčiau. Ir tokios vietos tampa žuvų traukos zona, nes jame rinksis mailius. Jeigu nėra didelio vėjo, tokią vietą dažnai gali pamatyti vizualiai.
Iš esmės ir ieškai tokių anomalijų, vandens temperatūros ir spalvos pasikeitimų juostos. Ten, greičiausia, bus ir lašiša. Tik išmokti tokias vietas surasti nėra lengva.
– O kaip reagavo į šį žūklės būdą seni Klaipėdos žvejai?
– Pradžioje buvo daug pašaipų. Ką jūs čia pagausite, kokios dar lašišos jūroje? Tokią nuomonę pastiprino ir tas faktas, kad lašišų velkiavimo varžybose nugalėtojas buvo apdovanotas už sugautą ... menkę. Mat lašišų per jas tais metais niekas taip ir nesugavo. Nors ir laikas buvo parinktas neblogas, ir vieta. Tiesiog tada dar nemokėjome jų gaudyti.
– O kiek dabar pavyksta per vieną žūklę pagauti lašišų?
– Labai įvairiai. Gali ir per penkias žvejybas nė vienos žuvies nepagauti. Tačiau gali pataikyti užplaukti į vadinamą „uogienę“ ir tau vos ne vienu kartu sukibti 10 lašišų. Aišku, tokių dienų pasitaiko retai. Bet jas atsimeni ilgam... Geriausias rezultatas yra ne pagautų lašišų kiekis per kažkokią vieną pasisekusią žvejybą, o pagavimų stabilumas. Jeigu tu sugebi per kiekvieną išplaukimą sugauti 1 ar 2 lašišas, tai yra labai gerai. Bepigu klaipėdiečiams, kurie, nusistovėjus orams, gali vos ne kas vakarą išplaukti kad ir pusdieniui, susirasti, kur ji tuo laiku laikosi ir gaudyti Tuo tarpu mus, gyvenantiems Vilniuje ar Kaune, yra sudėtingiau. Pirmą dieną dažnai tik tyrinėji sroves, kur antrą dieną velkiaudamas galbūt pagausi.
Be to, net ir stabiliai gaudantiems kartais būna juodų dienų. Tokių, kai, rodos, visi pagauna, o tu negali pagauti, nors persiplėšk.
– Ar svarbu nutaikyti reikiamas oro sąlygas šiai žūklei?
– Žinoma. Pagrindinis dalykas yra oras. Jeigu jūra leidžia – tu žvejosi, jeigu ne – nieko nepadarysi. Iš uosto lengviau išplaukti, bet nuo kranto (daug kas plaukia lašišų su guminėmis ar plastikinėmis sąlyginai nedidelėmis valtelėmis) gali išplaukti tik esant geresniam orui. O kartais būna ir atvirkščiai – nuo kranto gali išplaukti, o iš uosto, dėl nešamų mariose ledų – jau ne.
Mes plaukiame į jūrą minusinėje temperatūroje, per šalčius ir tarp lyčių braunamės. Visko yra buvę. Ir kai į uostą grįžti negali dėl ledonešio. Tada prašai pagalbos, kad pasitiktų koks didesnis laivas, kuris galėtų ledus prastumdyti, o mes parplauktume ja iš paskos. Kartą yra buvę, kad per ledus niekaip negalėjome nuplaukti į tą vietą, kur galėtume valtį išsitraukti. Gerai, kad klaipėdiečiai draugai padėjo – suorganizavo kraną, kuris mūsų laivus iš Danės tiesiai ant vežimėlių iškėlė. Nuotykių visokiausių būna.
– Iš jūsų pasakojimo atrodo, kad šis žūklės būdas pakankamai pavojingas. Ar yra tekę patirti pavojų?
– Pavojų jūroje tu visada gali patirti, viskas priklauso, kaip tu ten elgsies. Turi nuolat stebėti, kas vyksta. Kai yra stiprus vėjas ir neigiama temperatūra, gresia laivo apledėjimas. Mat jeigu krante spirgina net keliolikos laipsnių šaltis, jūroje dažnai būna teigiama temperatūra, nes vanduo yra dar šiltas ir jį sušildo. Gali drąsiai žvejoti. Tačiau jei tik pasisuka vėjas nuo kranto – staigiai visas apledėja. Ledu pasidengia įranga, drabužiai, laivas. Kartais užsideda net centimetro storio ledas ir tu negali net užtraukto atsisegti. Tenka pilti karštą arbatą, kad atitirpdytum. Bet kuriuo atveju tu pats renkiesi kiek rizikuoti. Turi viską įsivertinti, negali karščiuotis, pernelyg pasiduoti azartui.
Visų pirma, labai svarbu pasitikrinti, kad tavo mobilusis ryšys visada veiktų, kad, reikalui esant, visada galėtum pasiskambinti draugams. Seniau, kai velkiaudavo vos kelios valtelės, tos pagalbos buvo naivu tikėtis, bet dabar velkiauja tikrai daug laivų ir bent vienas ar du žvejybos metu yra tavo matomumo zonoje. Per radijo stotelę gali juos išsikviesti, jei kažkas nutiktų.
Antra – negali jūroje užsibūti pernelyg ilgai, turi grįžti, kol dar šviesu, kad neįplauktum tamsoje į kokius tinklus. Žiemą ne kartą teko papulti į situaciją, kai supynus meškeres teko iškelti iš vandens variklį ir jis užšalo. Kartą dėl to iki pirmos nakties teko grįžinėti į krantą, judant vos kelių kilometrų per valandą greičiu. Klaipėdą matome – ji šviečia, bet prie jos artėjam vėžlio žingsniu.
Problemų visokių jūroje gali būti. Būna, ir kažkas sulūžta, sugenda varikliai. Nuo nieko nesi apdraustas
Pokalbio tęsinį žiūrėkite vaizdo įraše