Pirmasis bandymas
Tarp darbų turėjau kelias laisvas valandas, tad nusprendžiau greitai „pašokti“ prie netoli namų esančio upelio. Tiesą pasakius, jis greičiau priminė melioracijos griovį, bet iš pagarbos jo buvusiam pradui (kuris nukentėjo per nelemtą melioracijos bumą) taip jo niekad nevadinau. Atriedėjau į vietą greitai. Bematant šokau į bridkelnes, susirinkau meškerę ir – pirmyn prie vandenėlio. Mėčiau, mėčiau ir dar mėčiau, mėčiau… nė gyvos dvasios. Ir masalus keičiau, ir teko kelis iš nendrių iškabinti, bet niekas iš upelio gyventojų nepasirodė. Laiko neturėjau daug, tad teko pakuotis ir, nukabinus nosį, grįžti namo.
Antrasis bandymas
Šįkart su geru bičiuliu nusprendėme aplankyti šiek tiek didesnę upelę. Atvažiuojame anksti, viską ramiai susiruošiame ir oriai nužingsniuojame prie gurgančio vandens. Ir vėl… Mėtau, mėtau, mėtau, mėtau… Vietos? Tikrai gražios: duobės sulėtėjimai, nuvirtę rastai, didžiuliai akmenys ir vandens skaidrumas, kaip sakoma, negali skųstis, bet – nieko. O tada prasideda visokie „nesusipratimai“: iš dėžutės išskrenta baltas strymeris ir besisukdamas nuplaukia su upės srove, kažkur paslysta batas ir, besistengiant išsilaikyti ant kojų, į kažką prasipjaunu pirštą ir dar „stebuklingai“ atsiklijuoja striukės kišenė…
Trečiasis kartas nemeluoja?
Dabar jau savarankiškai nusprendžiu aplankyti savo vaikystės upę. Vietos iki kaulų smegenų pažįstamos, tad sugauti margąją žuvelę neturėtų būti sunku. Atbildėjus 100 km ir pamačius, kaip atrodo vaikystės upė, pasidaro nejauku… Kliokia vanduo kaip reikiant. Verčiasi per rąstus ir akmenis, nepalikdamas vilčių subtiliai žvejybai. Na, ką gi, traukiu iš dėžutės ryškius, didelius, vos ne šlakiams skirtus, strymerius ir bandau laimę. Įpusėjus žūklei matau, kad beveik pusę muselių „palaidojau“ vandens apsemtuose šiekštynuose, o dar vienas ryškiaspalvis strymeris sugebėjo tiesiog „atsirišti“ ore… Taigi, ir vėl nesėkmės, o kibimų – nulis.
Ketvirtas?
Vos ne vos, po mano visų nesėkmių, draugas sugeba vėl mane išprašyti į margių medžioklę. Oras žada būti, švelniai tariant, „įvairus“ – žada snigti, lyti, pūsti gūsingas vėjas. Bet… mes jau prie vandens.
Pradžia gera – antroje duobelėje draugas sulaukia margio stuktelėjimo. Pirmasis „šauklys“ nuteikia pozityviai. Entuziastingai strymeriais plakame upelio vandenis. Deja, užsidegimas greitai išblėsta. Po gero pusdienio vis dar tuščiai vaikščiojame upelio pakrantėmis. Draugas viename iš upelės posūkių sulaukia lengvo timptelėjimo… Nukabinęs nosį vis dar mėtau strymeriuką pasroviui.
Oras irgi „puikus“. Kartais per sniegą ir pūgą vos galiu įžiūrėti meškeriojančio draugo siluetą. Nejaugi vėl meškeriotojo sėkmė mane apleido? Ir staiga iš kažkur atsiranda antras kvėpavimas ir širdyje užgimsta tikėjimas: „Štai čia turi gyventi margasis“. Saulė jau beveik pasislėpė už horizonto ir aš prieinu prie paskutinės vilties – srovės sulėtėjimo. Metimas, masaliukas plaukia su srove ir – svoris… Jis pajudėjo!
Jaučiu kitame valo gale tikrą gyvastį. Spurda upelio valdovas kartais tiesiog pakibdamas nešamo vandens srovėje. Ir štai, jis jau prie mano rankos. Pagaliau žvejiška fortūna grįžo! Trumpai pasigrožėjus juodais ir raudonais taškeliais, jie grakščiai pradingsta sūkuriuojančios srovės verpetuose, o mano veide sušvinta nuoširdi vaikiška šypsena…