Išsiruošę gaudyti upėtakių sausio mėnesį niekuomet negalime pamiršti, kad šios žuvys tik ką baigė neršti ir vis dar bando atgauti per nerštą prarastas jėgas. Jei į šį faktą nekreipsime dėmesio, labai gali būti, jog žvejosime ten, kur upėtakių tiesiog nėra.
Upės ruožas
Upėtakiai įprastai neršia upelių aukštupiuose, kuriuose randa tam tinkamas sąlygas ir pakankamai deguonimi prisotintą vandenį. Tačiau po neršto tokiose vietose žuvys, ypač didesnės, ilgai neužsilaiko. Tiesiog upėtakių nerštavietėse upelio plotis kartais siekia vos pusmetrį, o gylio tiek, kad žuviai virš galvos tebūna keli centimetrai vandens. Tokiose vietose upėtakiai nesijaučia saugiai, tad po neršto skuba jas palikti. Tačiau tei nereiškia, kad upėtakiai iškart patraukia kažkur į žemupius. Ne, sausio mėnesį juos galima aptikti gana netoli nuo nerštaviečių, jei tik keliaujant upe žemyn pasitaiko tinkamos sąlygos pailsėti ir ko nors užėsti. Įsivaizduokite, kad yra upė, kurios aukštupį su nerštavietėmis nuo žemupio su rėvomis skiria iš pažiūros nykus numelioruotas ruožas. Vasarą tokį ištiesintą upės ruožą gal eitume ir praeitume, o štai žiemą jis gali labai nustebinti žuvų gausa.
Upės vietos
Sausio mėnesio upėtakis – ne ta žuvis, kuriai būtų labai smagu galybėtis su srove. Per nerštą prarastos jėgos reikalauja ieškoti ramesnių vietų, kuriose galima ramiai pabūti tykant kokio nors upės pasiūlyto kąsnio. Žinoma, tai nereiškia, kad upėtakio reikia ieškoti kokioje nors uždumblėjusioje įlankoje su stovinčiu vandeniu. Upėtakiui vis tiek reikia srovės, tik žiemą jis ją renkasi gerokai mažesnę nei vasarą.