V. Goštautas 1899 m. spalio 18 d. (lapkričio 1 d.) gimė inžinieriaus Vladikaukazo geležinkelio m. Chačmaso stoties (netoli Kislavodsko) viršininko Petro ir Marijos šeimoje. 1910–1917 mokėsi Gomelio gimnazijoje. 1912 m. tėvas mirė. 1918 m. likusi šeima, kurioje buvo dar du broliai ir sesuo, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno nuosavame name Panevėžyje.
1919–1922 m. V. Goštautas buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę. Tarnavo 1-ame husarų kavalerijos pulke. 1922 m. įstojo į Kauno universiteto Teisės fakultetą ir taip pat dirbo Valstybės dramos teatre pradžioje buhalteriu, vėliau – režisieriaus padėjėju.
1926 m. tęsė mokslus Paryžiaus universitete. Gilino žinias tarptautinės teisės, biologijos ir kriminalinės medicinos srityse. Po dvejų metų grįžęs į Lietuvą dirbo vertėjo ir kitus literatūrinius darbus.
1929 m. V. Goštautas išvyko į Argentiną, vėliau lankėsi Afrikoje ir Viduržemio jūros šalyse.
1932–1939 m. Panevėžio muziejuje jo darbą „Ichtiologijos užrašai“ gerai įvertino Lietuvos žymus gamtininkas Jurgis Elisonas. Jis kartu su „Meškeriojimo sporto“ autoriumi preparavo ir užkonservavo pilną Lietuvos žuvų kolekciją.
1940–1941 m. „Meškeriojimo sporto“ autorius pateko į Panevėžio kalėjimą.
1941–1943 m. ėjo gamybinės artelės „Optika“ pirmininko pareigas. Po to metus dirbo architektūros paminklų restauravimo inspektoriumi.
Nuo 1948 m. iki 1951 m. balandžio 20 d. arešto buvo Dailės fondo juriskonsultas. Iš pradžių buvo kalinamas Šilutėje, vėliau – Archangelsko srityje.
Mirė 1954 metų rugsėjo 12 d. Konošo rajono Jercevo lageryje.
Taigi, kaip ir daugelio tų laikų Lietuvos šviesuolių, V. Goštauto likimas buvo tragiškas…
Tačiau grįžkime prie knygos „Meškeriojimo sportas“. Apie tais laikais Lietuvoje vyravusį meškeriojimo supratimą galima spręsti iš V. Goštauto eilučių. Savo 1939 m. išleistoje knygoje jis rašo: „Tačiau pas mus dar toli ligi to, kad meškeriojimo sportas būtų pastatytas lygioj su medžiokle aukštumoj, kaip tas yra, pavyzdžiui, Anglijoj... pas mus ligi šiol žodžiais „meškeriotojas” – „žvejyba” buvo suprantama vaikėzas, stovintis upės krante su pagaliu rankoj, kuris pagautoms aukšlėm nukerpa uodegas ir jas meta į vandenį, norėdamas įsitikinti, ar tokios žuvytės sugebės plaukti”.
Vėliau autorius taip išsako savo nuomonę apie meškeriokimo discipilnas. Jei spiningą jis vadina sportiškiausiu meškeriojimo būdu, tai, anot jo, „meškeriojimas musele, o ypač dirbtine, yra neginčytinai tikras menas“. Jis teigia, jog „nėra kito tokio gražaus, malonaus ir patraukiančio sporto, kaip meškeriojimas museline”.
Apie Vytauto Goštauto meilę muselinei pasakoja ir jo žmona Lilijana Paškauskaitė. Jos atsiminimus užrašė taip pat šiais metais Kablys.lt portale prisimintas šviesios atminties dr. J. Savickas:„ Mes labai mėgome vaikščioti. Nusileisdavome nuo Žaliojo tilto ir eidavome krantine link elektrinės. Čia dažnai rasdavome spiningaujantį žinomą otolaringologą profesorių dr. Praną Pakonaitį. Traukiniu pasiekdavome Lazdynų rėvas. Čia Vytautas įsibrisdavo į sraunumą, kad srovė neparblokštų, diržu prisitvirtindavo už akmens ir mėtydavo muselę.“
V. Goštautas savo knygoje „Meškeriojimo sportas“ neaukštino ir žūklės įrankių brangumo, jis pastebi, jog „nėra būtina pirkti paskutinės laidos įrankius, kadangi žūklėj, kaip ir medžioklėj, pirmasis vaidmuo tenka ne įrankio prašmatnumui, bet sportininko tinkamam pasiruošimui. Taigi, aukštesnės klasės sportininkas ir menkesnėmis meškeriojimo priemonėmis gali tikėtis geresnių rezultatų.“
Kaip matome, knyga „Meškeriojimo sportas“ buvo pirmoji kregždė, tikra Lietuvos meškeriojimo kultūros pradininkė, todėl visada turime prisiminti ir būti dėkingi tiems žmonėms, kurie šį darbą darė iki mūsų, ir nuoširdžiai rūpinosi meškeriojimo kultūros puoselėjimu Lietuvoje bei šią dvasią atnešė iki šių laikų. Todėl kai kitą kartą būsite su meškere prie upės ar ežero, prisiminkime Vytautą Goštautą ir jo knygą „Meškeriojimo sportas“.