Rudenį naktys dažnai būna šaltos, o dienos ganėtinai šiltos, todėl vandens temperatūra mūsų vandens telkiniuose dar nespėjo atvėsti iki vienženklio skaičiaus. Žinoma, kiekviename vandens telkinyje vanduo vėsta skirtingai, tačiau noriu perduoti žinutę ne apie tai.
Labiau noriu papasakoti apie šį keistą metų laiką, kai net komerciniuose vandens telkiniuose sunku suvilioti net meškeriotojų tarpe „buratinais“ pravardžiuojamus karpius. Atrodytų jie dingsta iš vandens telkinių – juos sugauti plūdine viršutiniuose vandens sluoksniuose nepaprastai sunku, kaip ir nuo dugno gaudant dugnine. Tai ypač pastebima gilesniuose, 4 m. ir daugiau, komerciniuose vandens telkiniuose.
Priėmus faktą, kad vandens temperatūrai esant didesnei nei +10 pagal Celsijų karpiai turi maitintis ir kad duotame vandens telkinyje jų yra – turi būti įmanoma juos sugauti. Įvertinant tai, kad karpiai nesilaiko nei prie dugno, nei prie paviršiaus, tačiau jie turėtų maitintis, logiška manyti, kad žuvys laikosi viduriniuose vandens sluoksniuose, tačiau juos sunku privilioti jauku prie dugno ar prie paviršiaus. Kodėl taip yra – nežinau, bet greičiausiai tai bus susiję su šiltesnio vandens sluoksniu, kuris, matyt, yra būtent viduryje.
Kaip jau supratote, šį kartą kalbėsiu apie karpių žūklę komerciniuose vandens telkiniuose vėstant vandeniui. Taigi, jau aptariau, kad žūklė nuo paviršiaus plūdine arba dugnine nuo dugno nėra labai efektyvi tuomet, kai karpiai sukinėjasi viduriniuose vandens sluoksniuose. Žinoma, eksperimentuojant įmanoma sureguliuoti gylį plūdine, kad masalas būtų vandens stulpo viduriniuose sluoksniuose arba dugnine naudoti ilgą pavadėlį su plūdriu masalu, kuris pakiltų nuo dugno tiek, kiek leistų pavadėlio ilgis. Tačiau praktika rodo, kad šie būdai nėra labai efektyvus. Ką daryti, norint sėkmingai meškerioti karpius, kurie saugiai „sėdi“ nepatogiame meškeriotojui gylyje?
Britų meškeriotojai sugalvojo gana naują žūklės metodą tokioms sąlygoms, kai karpiai sukinėjasi viduriuose vandens sluoksniuose. Šis metodas vadinasi „slow sinking bomb“ arba „slow sinking feeder“. Tiesiogiai išvertus iš anglų kalbos tai reikštų „lėtai skęstantis svarelis / šeryklėlė“.
Šio žūklės metodo esmė yra tokia, kad masalas pateikiamas ypač natūraliai. Masalas skęsta lėtai, imituodamas masalą be kabliuko. Toks masalo pateikimas įmanomas naudojant tobulai subalansuotą svorį, kurį įmanoma užmesti norimu atstumu. Iš tikro, tas svoris turi būti subalansuotas taip, kad jis skęstų šiek tiek lėčiau nei masalas su kabliuku ir taip masalo skendimas yra sulėtinamas. Tokiam masalo pateikimui karpiai negali atsispirti, kai pro jų nosis lėtai skęsta skanus kąsnelis.
Šis žūklės būdas yra gana techniškas ir delikatus. Meškeriotojas norėdamas įvaldyti ir perprasti šį būdą turi reguliariai galvoti ir analizuoti situaciją. Niuansų iš tikro yra daug: kaip išbalansuoti svarelį / šeryklėlę, kaip jaukinti, kokią sistemėlę naudoti, kaip paskandinti valą, ką daryti, jei padidėja povandeninė srovė ir taip toliau. Pabandysiu trumpai papasakoti apie visus šiuos niuansus.
Apie svarelius ir šeryklėles
Šiam žūklės būdui naudojamos specialios šeryklėlės ir svareliai, kurie yra pagaminti iš vos vos plūdraus plastiko. Šių atributų būna įmanoma įsigyti kelių dydžių. Verta paminėti, kad tiek svareliai, tiek šeryklėlės yra gana lengvi ir sveria tik apie 6–8 g.
Svarelių didžiausias privalumas, mano nuomone, yra tas, kad jie pasižymi mažu pasipriešinimu vyniojant sistemėlę link kranto. Iš kitos pusės, tai ir trūkumas, nes kai karpis kimba, mažesnis „parašiuto“ efektas todėl žuvis dažniau pati nepasikerta.
Šeryklėlės turi gerokai daugiau privalumų: į jas galima įdėti pelečių, jos metasi geriau, karpiai beveik visada patys pasikerta dėl to, kad šėrykla veikia tarsi „parašiutas“. Žinoma, priešingai nei svarelius, vynioti šias šėryklas link kranto, kai norima permesti, yra daug sunkiau būtent to paties efekto. Pats asmeniškai visada naudoju šeryklėles dėl aukščiau išvardintu privalumų ir susitaikau su jų trūkumu.
Tiek svareliai tiek šeryklėlės turi ertmę, kuri yra užkemšama kamščiu. Ši ertmė skirta tam, kad į ja būtų galima pridėti reikiamą kiekį mažų 8–10 nr. svarelių ir tą ertmę užkimšti. Taip svarelis ar šeryklėlė subalansuojama, kad skęstų tinkamu greičiu. Balansavimo procesas yra gana paprastas – į svarelio ar šeryklėlės ertmę įdedami keli svareliai, ertmė užkemšama ir sistemėlė įmetama į vandenį. Jei šeryklėlė ima lėtai skęsti, tačiau masalas ant kabliuko skęsta greičiau – reiškia sistemėlė subalansuota.
Apie sistemėlę
Žūklei su lėtai skęstančiu svareliu ar šeryklėle naudojamos tokios pačios sistemėlės kaip ir meškeriojant dugnine. Tai gali būti paternosteris, inline, inline su atvadu ar fiksuota karpininkų stililiumi su lead-clip. Pats naudoju inline su maždaug 5 cm. atvadu ir 15 cm. „kasele“.
Pavadėliai turėtų būti gana ilgi - rekomenduočiau naudoti 50 cm. ar ilgesnius. Pavadėlio storį reiktų rinktis pagal situaciją, tačiau rekomenduočiau rinktis 0,15 – 0,18 mm. skersmens valą pavadėliui – vis dėl to kalbame apie karpius.
Kabliukus reiktų rinktis gana mažus 16–20 nr., tačiau pagamintus iš storos vielos ir kuo aštresnius. Taip pat žūklės metu reiktų reguliariai tikrinti kabliuko aštrumą ir reikalui esant keisti kabliuką/pavadėlį.
Pagrindinis valas turėtų būti patikimas ir gerai skęstantis. Pagrindinio valo įtaka meškeriojant šiuo žūklės būdu yra gana svarbus veiksnys – kadangi valo atkarpą tarp svarelio ar šeryklėlės reikia greitai paskandinti jis negali būti storas. Taip pat, kadangi užmetamas lengvas svoris (kaip minėjau iki 8 g.), storu valu tokio svorio neįmanoma užmesti net 15 m. Tačiau kovojant su agresyviais karpiais plonas valas greit susidėvi į koto žiedus ir galiausiai trūksta. Sakyčiau aukso vidurys yra geros kokybės 0,22–0,24 mm. skersmens pagrindinis valas.
Apie jaukinimą ir masalus
Iš tikro masalas meškeriojant tokiu būdu yra tik vienas – 4–8 mm. peletės. Teoriškai turbūt būtų galima naudoti tiek musės lervas, kukurūzus ir panašiai, tačiau šių masalų nebandžiau meškeriojant šiuo būdu, todėl nesinorėtų apie tai labai plėstis.
Taigi, priimkite, kad meškeriojant su lėtai skęstančiu svareliu ar šeryklėle jaukinama ir masalui naudojamos peletės. Ant kabliuko peletės pritaisomos naudojant „plauko sistemą“, panaudojant guminį žiedelį peletės pritvirtinimui.
Jaukinti meškeriojant šiuo būdu galima arba laidyne, reguliariai nusviedžiant keliolika pelečių, arba naudojant šeryklėlę ir į ją pridedant šiek tiek pelečių. Paprastai jaukinimo vien šeryklėle nepakanka, nes į jas telpa tik apie 10 vienetų 4–6 mm. pelečių, todėl rekomenduotina taip pat papildomai jaukinti ir laidyne, nusviedžiant keliolika pelečių kas keletą minučių.
Jaukinant šeryklėle, rekomenduočiau užpildyti tik maždaug du trečdalius šeryklėlės, nes kitokiu būdu, peletės tiesiog išbyrės metimo metu – vis dėl to jos birios. Užkimšti jauku šeryklėlės (taip uždarant peletes, kad neiškristų metimo metu) negalima, nes tuomet peletes neišbyrėtų iš šėryklos vos tik jai atsitrenkus į vandenį. Metimas taip pat turi būti kitoks – greitas, tiesus ir labai žema trajektorija. Dar rekomenduočiau įdėjus peletes į šeryklėlę, kelioms sekundėms šeryklėlę ir jos turinį panardinti po vandeniu. Tai šiek tiek padidina šeryklėlės svorį (maža gramo dalimi) ir padaro paletes šiek tiek lipnesnes (vėl gi, tik labai maža dalimi).
Apie niuansus
Meškeriojama su lėtai skęstančiu svareliu arba šeryklėle labai panašiai kaip su tradicine dugnine. Paprastai naudojami feeder tipo kotai, kurie saugiai įtvirtinami ant dviejų laikiklių kol laukiama kibimo. Permetimai daromi kas keletą minučių, priklausomai nuo žūklavietės gylio.
Po užmetimo valas turi būti kuo greičiau paskandinamas, nes kitaip lengvą svarelį ar šeryklėlę net lengvas vėjas ims nešti, taip neleisdamas sistemėlei skęsti ir taip sugadindamas tobulą masalo pateikimą. Paminėsiu, kad valo paskandinimui puikiai padeda valo suvilgymas praskiestu indų plovikliu. Indų ploviklis suardo ant valo susikaupusius plūdrius riebalus, naftos produktus ir panašiai.
Verta paminėti, kad įlenkti dugninės viršūnėlės, laukiant kibimo, kaip meškeriojant tradicine dugnine, nepavyks. Vis dėl to, šioks toks įtempimas tarp svarelio ar šeryklėlės ir meškerykočio turi būti. Čia turiu omenyje, kad pagrindinis valas turi būti šiek tiek įtemptas.
Kartais kai kurie vandens telkiniai pasižymi stipriomis povandeninėmis srovėmis, kurios neša valą tarp svarelio ar šeryklėlės ir tuo pačiu pačią sistemėlę. Taip tobulas masalo pateikimas yra sugadinimas, kai sistemėlė yra nešama į vieną ar į kitą pusę. Tokiais atvejais reiktų pridėti šiek tiek daugiau mažų svarelių į balansavimo ertmę. Tokiu būdu įmanoma kompensuoti povandeninės srovės jėgą. Žinoma, tai įmanoma tik iki kažkokios ribos.
Pabaigai palinkėsiu išbandyti šį nuostabų žūklės būdą. Pradžioje bus sunku, kol susigaudysite kas ir kaip. Vis dėl to galiausiai viską perprasite. Atsiminkite, jog geriausias įrodymas, kad sistemėlė veikia teisingai – reguliarūs kibimai.