Smagus leidimasis valtelėmis, nešamomis stiprios srovės, trunka tik gerą pusvalandį. Tuomet, aplenkusi salą, upė staiga išplatėja ir tėkmė beveik visai išnyksta. Jaučiasi tik visai nedidelis judėjimas pasroviui, tad turime laiko išsitraukti spiningus ir prašukuoti šį ramų ruožą. Juolab, kad rytas išaušo visiškai kitoks nei vakarykštis. Nedidelis vėjelis, pro debesis vis norinti, bet negalinti išlįsti saulutė, o lietutis tik retkarčiais negausiai aplaisto mūsų ekipuotę.
Pirmi metimai ir blizges atakuoja nedideli kiršliukai, upėtakiukai. Tai trunka, kol upė visai nesustoja. Stambesnės žuvies kibimų taip ir nesulaukiame. Nors po valtimi tikrai nemaža, kelis metrus siekianti, gelmė, tačiau nesimato nė ratilo. Tenka griebtis už irklų ir irti mūsų sunkiai vandenį rėžiančias valteles.
Už gero puskilometrio vanduo šiek tiek suraibuliuoja, pranešdamas apie atsirandančią srovę, po vandeniu esančius didelius akmenis ir mažėjantį gylį. Čia vėl išsitraukiame spiningus ir neapsirinkame – tiek prieš akmenis, tiek už jų būriai kiršlių tik ir laukia mūsų masalų. Lengvas pravedimas pasroviui arba skersai srauto ir nuožmus smūgis per visą spiningą.
Gaudau gana greitu „Favorite Varita“, tad per ranką trenkia lyg elektros iškrova. Kiršliai nuostabaus grožio, siekiantys 35 – 45 cm. Skaidriame vandenyje gerai matosi jų piruetai, o viršutiniai pelekai rėžia akį įvairiausiomis spalvomis. Žuvies paėmimas valtelėje kiek užtrunka, tenka stebėti besitaškančią žuvį, kol ji kiek nurimsta. Kiršlys nurimsta vandenyje, tačiau paimtas į rankas vėl parodo savo jėgą ir lyg vienas didelis raumuo nesustodamas stengiasi ištrūkti. Be žnyplių, nesužalojus žuvies, paleisti praktiškai nepavyksta, tad atkabinimo įrankis tampa pastoviu pagalbininku.
Kibiu ruožu praplaukiame per geras 10 min., spėjame sugauti po kelias žuvis ir vėl atsiremiame į ramios tėkmės atkarpą. Dabar irtis tenka kiek ilgiau, pradedame keiktis, kad ne tokios upės tikėjomės, tačiau tai užtrunka tik gerą valandą ir upė pradeda platėti, o už gretimos salos netgi pasigirsta mieliausias ausims šniokšiančio vandens garsas.
Praplaukiame pro vakar mus aplenkusių suomių žvejų stovyklavietę ir nusprendžiame išplaukti į krantą apsidairyti. Juoba, kad ir upė visiškai pakeičia savo veidą – atsiranda stipri srovė, daug akmenų, ramesnės ir greitesnės srovės ruožų, kur tikrai pilna slėptuvių žuvims.
Muselininkai Remigijus ir Kęstutis išsilaipina dešiniajame upės krante, o trys spiningautojai kairiajame. Tikriname atkarpą po atkarpos ir praktiškai visur randame žuvies. Įvairaus dydžio kiršliai ir nedideli upėtakiai vis atakuoja mūsų siūlomus masalus. Buvo keista stebėti kitame krante gaudžiusius suomius, kurie taip pat šukavo upę sukrėmis, tačiau per gerą valandą taip ir nematėme, kad būtų sugavę bent vieną. Traukdami žuvį po žuvies tuo negalėjome atsistebėti.
Nesu didelis voblerių fanas, tad daugiausia gaudau ukrainietiškomis „Select mikro“ vartiklėmis ir įvairiomis sukrėmis. Stiprioje srovėje bent kiek labiau pristabdyti lengvų vartiklių nepavyksta, tad geriausi rezultatai gaudant sukrėmis, o būtent 2 numerio „Mepps Aglia“ ar „Comet“ tipo varinio ir auksinio atspalvio lapeliu. Šių masalų reikia turėti pakankamą kiekį, nes jau pirmo pasivaikščiojimo metu dugne palieku kelis masalus. Tas pats ir bičiuliams – norint sulaukti kibimų, tenka mepsą traukti lėtai ir šalia dugno, o dideli akmenys vis nusprendžia pasilikti masalų atminimui. Kaip bebūtų keista, tačiau „Long“ tipo blizgutes žuvys vis ignoravo, nors, rodos, jos stabiliausiai dirbdavo stiprioje srovėje, bet koją kišdavo mažesnis lapelio sukimosi greitis.
Be prancūziškos klasikos turėjome ir kitų kompanijų gamintų sukrių, tačiau jos nė iš tolo neprilygo legendoms, o buvo ir tokių, kurios nesulaukė kibimo visos kelionės metu. Tad gavome gerų pamokų ir sužinojome kas yra kas.
Taip gerą pusdienį pakovoję su kiršliais, priplaukiame nedidelį intaką. Visai šalia jo aptinkame ir tikrą, lašišinį tašką. Kol praplaukiame, pamatome vieną išėjimą, tačiau jų jau tyko keli galingais museliniais kotais apsiginklavę švedai. Pasilabiname ir sustojame kiek žemiau, su tikslu patikrinti intaką ir sugauti kokį stambesnį upėtakį vakarienei.
Pakrančių vaizdas po truputį pradeda keistis – daugėja berželių ir įvairių krūmų, kurių šakos tankiai susipynę ir nulinkę ant mažesniojo intako vandens. Judėti krantu nebegalime, tad brendame prieš srovę. Kartas nuo karto sustingstame pakerėti nuostabaus vaizdo. Vanduo visiškai skaidrus ir puikiai matosi pagilėjimuose stovintys milžiniški kiršliai.
Nieko nelaukiame ir jau po pirmų metimų žuvys taškosi srovėje, o mes kiek įmanydami stengiamės jas išvesti į ramesnį vandenį. Kiršliai čia pasirodo dar didesni nei pagrindinėje upėje. Marius sugauna 53 cm ilgio raibapelekį, šalimais su jais kimba ir upėtakiai – stori, nuostabių spalvų, nenuilstantys kovotojai po 40 cm ir daugiau ilgio. Sukasi ratu, malasi vandens paviršiuje ir niekaip nenurimsta. Ir visa tai vos kelių metrų pločio upelyje. Rodėsi, kiekviename bent 40 cm pagilėjime slepiasi stambios žuvys, o didesnėse duobėse sugauname ir iki dešimties.
Nuostabus jausmas, kai kas keli metrai gali tikėtis stambios lašišinės žuvies atakos. Tas pasismaginimas niekaip nepabosta, nes upė tikrai gyva ir laukinė. Per gerą valandą įveikiame tik kelių šimtų metrų upelio atkarpą ir nusprendę, kad vakarėja ir pats laikas kurti stovyklą, sukame atgal. Vakarienei paimame kelis kiršlius ir upėtakį, tą patį turėtų padaryti ir kiti bičiuliai, tad vakare nusimato kepta žuvis. Bent kiek pailsėsime nuo mėsiškos košės, juolab, kad dar turime duonos ir sviesto.
Grįždami sutinkame Kęstutį su Remigijumi, kurie seka mūsų pėdomis. Pamačius mūsų rankose kelias žuvis vakarienei jų lūpos atvėpsta ir įkalbėti grįžti bei ieškotis vietos nakvynei nepavyksta. Jie taip pat nori pasikrauti gerų emocijų ir sugauti bent keletą tokių šiaurinių kiršlių.
Stovyklą įsikuriame keliais šimtais metrų žemiau esančiame beržynėlyje. Vieta menkai prapučiama vėjo, o tai reiškia geresnes sąlygas uodams ir moškėms, bet su šiais gyviais mes jau susibendravome, kas dvi valandas atviras vietas tepamės „Bens‘u“ ir būname pakankamai ramūs.
Aplink daug sausuolių, tad netrukus įkuriame laužą. Medis kiek drėgnas nuo vis purškiančio lietaus, bet ugniai išplisti gerai padeda čionykščio beržo žievė. Nedarydami vakarykštės klaidos tempiame tentus ir bandome džiovinti šlapius daiktus. Nelabai pavyksta, nes lietus tai stiprėja, tai rimsta. Netrukus prisijungia ir likusieji. Suplukęs Remigijus patenkintu veidu net išrėžia: - Jei taip kibs ir toliau, tai ką mes čia darysime dar visą savaitę?
Aliejuje čirškiname vakarienei pagautus kiršlius, truputį košės ir prisiriję iki soties grožimės nuostabiu tundros peizažu: milžiniškomis kalvomis, slėniais ir sraunia, tolyn vingiuojančia upe. Lietus įsismarkauja, tad pilni įspūdžių lendame į palapines ilsėtis. Rytoj vėl turime įveikti nemažą upės atkarpą.
Tradiciškai iš miegmaišio išverčia Remigijaus, besiblaškančio po stovyklavietę, balsas. Netrukus pakyla ir likusieji. Miegalių tarp mūsų nėra, tad greit papusryčiavę pakuojamės daiktus ir judame tolyn. Laimutis, Marius ir aš nusprendžiame didesnės žuvies ieškoti didžiojoje upėje, o Remigijus su Kęstučiu traukia muselinius kotus ir mauna į vakarykštį intaką.
Leistis stipria srove labai smagu ir kilometrai tirpte tirpsta. Atsipalaidavę apžiūrime apylinkėse pūpsančias plikas ir uolėtas kalvas, nedidelius skardžius. Tačiau vis išliekame budrūs, nes srovės greitai galime būti užnešti ant seklumos arba atsitrenkti į stambesnius akmenis.
Kartas nuo karto vis sustojame, pasivaikštome krantu ir pagaudome nuo jo. Vieno tokio sustojimo metu už kelių didelių akmenų, esančių plačioje rėvoje, pamušu „kibaus“ taško rekordą – 20 metimų ir 20 padorių, iki 50 cm, kiršlių pasiekė mano rankas. Nuostabus jausmas, kai visiškai tuščioje upėje stovi įsibridęs iki juosmens, o žuvis po žuvies vis atakuoja tavo masalą. Ausis užgula šniokšiančio vandens garsas ir pamiršti viską gyvenime, visos mintys nuplaukia žemyn su srove.
Patikriname dar vieną intaką dešinėje, tačiau jis gilus, o lėta upelio srovė mūsų visai nesužavi. Ilgai neužtrunkame ir leidžiamės dar žemiau. Keista, tačiau lašišų buvimo upėje požymiai išnyksta visiškai, rodos, jos čia net nemigruoja, o jų buvimą išduoda tik retkarčiais sutikti žvejai su dvirankiais galingais kotais.
Vakarėjant priplaukiame dar vieną, tačiau kiek didesnį intaką su labai stipria srove ir nusprendžiame įsikurti nakčiai. Nors šalimais pastebime ir įsikūrusius švedų muselininkus, jie mums netrukdo. Dar liko kelios valandos, tad kylame upeliu prieš srovę. Sugauname kelis padorius kiršlius, o Laimutis su vobleriu sugeba paleisti didelėje duobėje gyvenusį šio upelio karalių. Na, atsibodo jam rodyti žvakes ir būti tempiamam prieš srovę. Pasak bičiulio tai buvo per du kg svėręs upėtakis. Gaila, tačiau tikime, kad tokių gražuolių dar bus.
Upelis lėtėja ir pavirsta į nedidelių ežerėlių labirintą, kurio paviršius raibuliuoja nuo nosis kaišiojančių kiršlių. Vanduo gilus, tačiau labai skaidrus ir jame puikiai matosi įmitę ir storos žuvys. Nuostabus grožis. Jos čia radę tikrą idilę ir, nors žvejų abiem krantais praminti takeliai, tačiau visos keliauja atgal. Niekas jų netempia maišais namo, blogiausiu atveju yra paimama viena žuvis vakarienei. Vaizduojuosi šį upelį tekant gimtinėje – žuvies neliktų turbūt per pirmas dienas, tad nuveju šią utopinę mintį šalin ir nesigadinu nuotaikos.
Grįžtame į pasirinktą stovyklavietę, užkuriame laužą, džioviname niekaip nedžiūstančią ar vis sušlampančią mantą. Sulaukiame įspūdžių pilnų Remigijaus su Kęstučiu, papasakojame apie nuostabius ežerėlius ir vos sulaikome likti vakarienei. Įspūdžių iki valiai, tačiau nuovargis mūsų nepalaužia. Nors kojas nuo vaikščiojimo per slidžius akmenis ir maudžia. Labai keista, kaip mes jų neišsisukome, nes progų tam ir griuvimų buvo pakankamai.
Po vakarienės visi krinta ilsėtis, tačiau ne Remigijus su Kęstučiu – jie ruošiasi į naktinę, stambių upėtakių medžioklę. Ar tikrai ji bus rezultatyvesnė nei dieną? ...