Kaip, Sauliau, atsidūrei Meksikoje?
Mano laidos operatorius ir bičiulis Algis viešėjo ir filmavo Meksikoje ir grįžęs po šios kelionės pasakė, kad mus kviečia sugrįžti jo bičiulis, kuris jau gyvena ten dešimtį metų. Sako, atvažiuokit, aš jums pagidausiu, pažvejosite, pamatysite šalį.
Reikėjo greitai apsispręsti ir pasakiau tai savo šeimai. Šeima aiškiai pasakė – vienas tu niekur nevažiuosi. Tad nusprendėme vykti į Meksiką kartu, su savo šeimomis. Kai pasigyriau tuo savo bičiuliams, prie mūsų panorėjo prisidėti dar keli žmonės. Vien išvažiavo su mumis iškart, kiti prisijungė jau pačioje Meksikoje.
Keliavote su šeima ir net mažu vaiku. Ar nebuvo kažkokių baimių, nerimo, dėl šalies pasirinkimo?
Na, daug visokių mitų apie šią šalį sklando. Didelę įtaką šios šalies įvaizdžiui daro Amerika, per Holivudo filmus. Taip, yra Meksikoje visokiausių grupuočių, kurios turi ir kontroliuoja kažkokias teritorijas, bet konkrečiai Baja California yra vienas saugiausių visoje Meksikoje regionų. Mūsų bičiulis, gyvenantis jau 10 metų čia, nėra net spynų įsidėjęs į duris, nerakina automobilio ir net neišiminėja iš jo raktelių. Per tą laiką jam nėra nieko blogo įvykę. Tad važiavome drąsiai ir norėjosi kitiems parodyti, kad ši šalis yra draugiška ir palanki turizmui.
Tad jokių papildomų apsaugų keliaudami nesiėmėt? Užteko bičiulio globos?
Tikrai nieko nesiėmėme ir nieko nereikėjo. Pati didžiausia mūsų pasiimta apsaugos priemonė buvo purškalas nuo uodų.
Ar užteko pramogų jūsų šeimos nariams? Pats turbūt labiausiai buvote linkęs į žvejybą?
Pagrindinis kelionės tikslas, be abejo, buvo žūklė, bet pirmą kelionės dalį, savaitę, tikslingai praleidome su šeimomis. Be žvejybos kitų pramogų Meksikoje tikrai netrūksta. Pirmasis miestelis, kuriame apsistojome – Lamantano – yra tikras jėgos aitvarų mėgėjų rojus.
Prieš trisdešimt metų čia buvo gal pora namų, bet amerikiečių jėgos aitvarų entuziastai šioje vietoje pastatė visą gyvenvietę. Dabar čia gyvena praktiškai vieni užsieniečiai. Be jėgos aitvarų čia galima plaukioti banglentėmis, užsiimti kitomis su vandeniu susijusiomis pramogomis. Atsibodo pajūris – gali sėsti į visureigiuką ir nuvažiuoti į čia pat esančią laukinę gamtą. Gamtovaizdis nuostabus. Jei nori, visada gali nueiti pavalgyti į meksikietišką restoranėlį, kurių čia netrūksta. Daugelis kažkodėl įsivaizduoja, kad visi patiekalai čia turėtų būti labai aštrūs. Iš tikrųjų ne tiesa – juos aštrius gali padaryti tik tuo atveju, jeigu to pageidauji.
Ar daug teko paragauti tų patiekalų?
Aplankėme ne vieną ir ne du restoranėlius. Nuo hamburgerinės, tikriau – visokių tako gamybos ir paradavimo vietos iki klasikinių, su žvakėmis ir baltomis staltiesėmis. Maistas Meksikoje yra labai skanus ir kas keisčiausia – ypač skani čia mėsa. Turbūt dėl to, kad karvutės čia ganosi laisvai tarp kaktusų – jokių kitų pašarų niekas nenaudoja. Beje, būtent karvių, kad jos neįšoktų į kelią ir reikia labiausiai saugotis, o ne kokio bandito su automatu. Nes karvių ten daug – ne vieną ir ne du kartus jos buvo įšokusios į kelią prieš pat nosį.
Bet vis dėl to, geriausias maistas būdavo tas, ką mes pasigaudavome patys. O galima būdavo pagauti tunų, doradų, kitų skoniu garsėjančių žuvų. Valgydavome jas iškart žalias, kateryje, padažydami į soją ir vasabi. Be žuvies dar visada galėjai prisirinkti austrių, šukučių, pasigauti omarų. Ir viską parsinešti ir pasigaminti. Ypač tas dažnai buvo, kai pasidarėme dalį kelionės laukiniu stiliaus – keliavome su palapinėmis. Tad turbūt geriausias restoranas Meksikoje čia yra pati gamta.
Man teko girdėti, kad prieš valgant Meksikos viešose maitinimo vietose reikia pasirūpinti organizmo dezinfekcija stipriaisiais gėrimais. Ar tai yra tiesa, ar mitas?
Na, vieni „dezinfekavosi“, kiti – ne. Bet niekas neapsirgome, neiškilo dėl to jokių problemų. Kiek mačiau kavinių ar netgi pakelės užeigų, tokių kioskelių – nepastebėjau, kad būtų nesvaru. Tad turbūt, visgi tai mitas. Ar greičiau – pretekstas „dezinfekcijai“.
O koks Meksikoje požiūris į principą „pagavai paleisk“ principą? Ar patys meksikiečiai paleidžia žuvį, ar ji, visgi, dažniausiai keliauja ant jų stalo?
Dažniausiai vietiniai pasiima žuvį namo. Tačiau čia yra žūklės taisyklės, ribojančios leidžiamas pasiimti žuvų kiekis. Galima per dieną pasiimti ne daugiau trijų doradų, yra ir kitų apribojimų. Yra kažkokia kontrolė. Tad vietiniai žvejai ten tos žuvies labai nesemia. Tuo labiau, kad ir verslinė žūklė bent jau Kortezo jūroje dabar yra draudžiama. Kažkada ji buvo, bet patys žvejai susigriebė, kai pradėjo mažėti žuvies ištekliai ir ją uždarė.
O kalbant apie vietinių žvejų požiūrį į pagavai paleisk – sunkiausi man buvo, norint nufilmuoti gražių kadrų, įkalbėti vietinių gidų nesmeigti traukiamų ir keliamų į laivą žuvų kabliu. Ir ištrauktas po to jas paleisti. Jeigu žuvis prastesnė, tai jie dar nusileisdavo. Bet jeigu kulinariniu požiūriu vertinga, tai prašydavo, kad atiduotume jiems.
O kurios žuvys ten laikomos menkavertėmis, ir kurios – vertingomis?
Menkavertės - tai visokios tuninių šeimos žuvys, kurių čia yra daugybė. Atrodo kaip tikri tunai, tačiau turi kažkokius taškeliuos. Vietiniai jų nevertina. Klausiame jų – kas su jomis negerai, juk jos atrodo taip pat. Ir jų „mėsa“ panaši. Sako, kai jas iškepi, jos būna kietokos. Todėl man susidarė įspūdis, kad visos žuvys čia geros. Tiesiog vietiniai yra labai išlepinti. Kalbant apie vertingas žuvis – visos spalvotos dorados yra vertinamos. Kaip ir tikrieji tunai, vahu.
O kokiais būdais žvejoja vietiniai žvejai ir kokiais jūs žvejojote?
Na, visas tas mūsų kelionės ciklas ir buvo taip suplanuotas, kad galėtume pagaudyti įvairias būdais. Pirmiausia, tai žūklė nuo kranto dugnine meškere. Tokia paprasčiausia žūklė – gali žvejoti su visa šeima. Derinti šią pramogą su maudymusi ar deginimosi.
Tada yra vadinama giliavandenė žvejyba, kai tu plauki į jūrą, pasisamdęs katerį su kapitonu-gidu. Už žvejybą jūroje nuo 6 valandos ryto iki maždaug 15 tenka pakloti apie 200 dolerių, bet verta.. Gali velkiauti, gaudyti ant gyvos sardinės ar žuvies gabalo, spiningauti vobleriais ar blizgėmis įvairias būdais ir įvairias žuvis. Trečia žūklės rūšis, kurią išbandžiau, tai žvejyba vadinamose lagūnose. Ten galima žvejoti plaukdamas su kajaku, valtimi ar kateriu. Aš dažniausia žvejodavau iš kajako. Šioje žvejoje yra dar didesnė pagaunamų žuvų įvairovė.
O kokia žvejyba, koks žūklės būdas jums labiausiai patiko?
Man visada labiausia patinka spiningas ir žūklė dirbtiniais masalais. Bet paliko įspūdį ir gaudymas su sardine. Užkabini ją ant didelio kablio, užmeti ir lėtai trauki. Beje, atrodo, jog žuvys jūroje turėtų būti nelabai atsargios, bet iš tikrųjų jos labai gerai skirai dirbtinį masalą nuo tikro žuvelės. Jeigu visi žvejoja dirbtiniais masalais, o kažkas gyvu masalu, tai kaip taisyklė kimba tik pastarajam. Todėl tenka visiems sutarti – jeigu žvejojame dirbtiniais masalai, tai visi žvejojame. Jeigu gyvais – tai irgi visi solidariai.
Kokią didžiausią, svajonių žuvį pagavote?
Manau, kad visos svajonių žuvys pabėgo. Gal penkias dideles žuvis traukiau, kova trukdavo nuo 20 min. iki valandos ir viskas baigdavosi pralaimėjimu. Tai valai trūkdavo, tai dar atsikabindavo, tai dar kas nutikdavo. Buvome nepakankamai pasiruošę. Gal ne tiek įrankiai buvo per silpni, kiek patys turėjome per mažai patirties – būtų pravertusios treniruotės prieš tai sporto salėje. Tad galima sakyti, pačios didžiausios žuvys liko vandenyne. Bet kitų metų sausį važiuosiu į Meksiką ir su jomis dar atsiskaitysiu.
Tai planuojate ten grįžti vėl?
Žinoma. Ir neviena kartą. Nes tai – fantastinė šalis. Nuostabi gamta, gražu, pakankamai pigu. Na, ir bičiulis, išmaišęs tą Meksikos dalį skersai išilgai ten gyvena. Pagidaus, patars. Ko daugiau gali reikėti? Be to, Meksika yra didelė šalis yra daug kur pakeliauti ir daug ką pamatyti.
Pokalbio tęsinį žiūrėkite video laidos įraše.