Kadangi teko joje dalyvauto kaip dalyviui ir atstovauti savo kompanijai, tai nori nenori teko būti nuo pradžios iki galo ir galiu pasidalinti savo įspūdžiais.
Pirmas įspūdis, atvirai pasakius, buvo slogus. Šokiravo, kad žmonės visai nieko nežino apie Lietuvą. Ne tik, kad nenutuokia, jog pas mus jau senai įvestas euras, bet ir galvoja, kad tarp mūsų valstybių vis dar yra siena. Ar dar geriau – kad norint mus pasiekti, reikia būtinai kirsti Rusijos Kaliningrado sritį. Jeigu taip kalbėtų tik vienas ar kitas žmogus – pasijuoktum ir tiek. Bet kai girdi iš daugelio, tai juokas jau nebeima. Ir vargu, ar dėl to galima kaltinti vien pačius lenkus. Turbūt ir mūsų institucijos, atsakingos už mūsų valstybės ir turizmo populiarinimą bent jau šioje šalyje nepadaro savo darbo.
Mažai lankytojų pažįsta prekinius ženklus ir žino jų kainas. Kita vertus, šioks toks progresas, visgi, yra, nes prieš kokius penkis metus apskritai daug kam buvo išvis šokas, kad pasaulyje net japonai gamina voblerius, o ne vien lenkai.
Mane turbūt labiausia stebino tai, kad mūsų kaimynai net neįsivaizduoja šiuolaikinių įrankių ir masalų kainų. Kai pasakai, kad originalus japoniškas vobleriukas kainuoja 20 eurų – jie atšoka lyg nuplikyti, keikiasi ir negali patikėti. Sako, už tiek aš visą spiningą nusipirkti galiu. Tačiau tiek kainuojantis didelis vobleris tokių neigiamų asociacijų kažkodėl jau nekelia.
Apskritai, matėsi, kad dauguma lankytojų vaikšto ir nelabai kažkuo domisi. Slenka tokia pilka, tamsiai apsirengusių žmonių masė pro visus paviljonus ratu ir tiek. Mažai kas kam įdomu, dar rečiau kas ko klausia. Visiškas kontrastas, sakysim, su parodomis kitose šalyse, kur žmonės viskuo domisi, smalsauja ir nuolat klausinėja. Tik spėk atsakinėti ir rodyti.
Susidarė toks įspūdis, kad šių metų paroda yra gerokai silpnesnė ir žmonės į šią parodą ateina ne pasidomėti naujovėmis, o kaip į kokį kermošių nusipirkti kažko labai pigiai. Galbūt, nenuostabu, kad ir prekeiviai pradeda orientuotis į būtent į tokius lankytojus. Todėl, gali būti, jog tie žvejai, kurie iš tiesų ieško naujovių, šią mugę tiesiog aplenkia.
Pavyzdžiui, didžiausius stendus išsipirkusiame „Daiwa“ stende žmonių buvo ne daug. O ši kompanija ir į ją panašios tikrai turi ką parodyti. Dauguma parodos lankytojų akivaizdžiai būriavosi ten, kur buvo prekiaujama ganėtinai pigia lenkiška ar ukrainietiška namudininkų produkcija.
Kadangi dalyvauju ar lankausi lenkų parodose daug metų, susidarau įspūdį, kad Lenkijoje vis labiau krinta spiningavimo populiarumas. Sprendžiu pagal tai, kokius stendus žmonės daugiausia lankė. Daugiausia visus domino karpių ir šamų žūklės produkcija. Bent jau prie karpininkų stendų veiksmo buvo tikrai daugiausia.
Čia buvo įrengti ir specialūs akvariumai, kuriuose buvo mėtomi, mirkomi, skandinami „dipuoti“ baltyminiai kukuliai bei žiūrima, kaip vandenyje tie skysti kvapai skleidžiasi. Ir galingi meškerių stovai, stendai. O jau įvairiausių kvapų kvapelių – ir pasakyti sunku. Įvairi chemija taip suko nosį, kad man net prasidėjo nuo jų kažkokia alerginė reakcija. Tekdavo laikas nuo laiko išeiti į lauką atsigauti.
Panaši situacija, kaip ir su spiningavimu, manau, yra Lenkijoje ir su museline: parodoje dalyvavo dvi rimtos muselinės kompanijos, įsirengusios stendus, netgi kastingo aikštelę bei demonstravę muselių rišimą gyvai. Bet lankytojams jie akivaizdžiai buvo labai mažai įdomūs. Daugiausia jų būrėsi prie pigiausios produkcijos pardavėjų paviljono, kur vyko ir pardavimai. Buvo pora netgi pigiausio kiniško šlamšto pardavėjų, kurie prekiavo gariūniško lygio produkcija ir vaišino lankytojus degtine.
Lenkų firmos šį kartą, panašu, irgi orientavosi į pigesnę produkciją bei jos gerbėjus. Pavyzdžiui, tokia žinoma lenkų firma kaip „Jaxon“, be kitų atstovaujanti tokį žinomą brendą kaip „Owner“, tesugebėjo jį reklamuoti pristatydama tik...keliolika kabliukų pakelių.
Kaip ir kiekvienoje parodoje, ieškojau ką iš čia nusipirkti sau ir reikia prisipažinti, nieko įdomesnio joje taip ir ne radau.
Kalbant apie geografinį pasiskirstymą, kaip ir reikėjo tikėtis, daugiausia parodos dalyvių buvo iš Lenkijos. Nemažai buvo ir ukrainiečių. Man iš visų matytų pastarosios šalies kompanijų įstrigo „Flagman“ stendas, kur žmonės tikrai turėjo ką parodyti ir nuoširdžiai stengėsi papasakoti apie savo gaminius. Vakarų gamintojų sąlyginai buvo nedaug ir tai buvo keista. Negi šios šalies ar apskritai Rytų Europos rinka jiems yra neįdomi?
Džiugu buvo pastebėti, kad šiemet Lietuvą šioje parodoje atstovavo keturios kompanijos. Tai – echolotų gamintojai „Deeper“, kiek tenka važinėti po parodas, nepraleidžiantys nė vieno tokio renginio; UAB „Caputis“, vežantis į Lietuvą įvairią vidutinės ir aukštesnės produkciją iš Japonijos ir kitų šalių; katerių ir valčių gamybos firma iš Utenos „Power boats“, gaminantys juos Ukrainoje ir juos sukomplektuojantys mūsų šalyje. Tiesa pasakius, tikrai gražiai atrodančius ir darančius garbę mūsų šaliai.
Na, ir mes – „Angler Zone“ – pristatantys daugiausia žymiausių japonų gamintojų produkciją. Taigi, bendrame kontekste mūsų šalis, sakyčiau, atrodė gana solidžiai. Jei ne kiekiu ar paviljonų dydžiu, tai bent jau produkcijos kokybe.
Jeigu nuspręstume važiuoti į šią parodą ir kitais metais, sakyčiau, reiktų pasistatyti ryškų stendą pavadinimu „Litwa – ojczyzna moja“, kuriame reiktų pasakoti apie Lietuvą. Kad į ją galima patekti ne tik per Kaliningrado sritį, vizų nėra ir kad seniai čia įvestas euras.
O jai rimčiau, matau didelį efektą tokioje parodoje dalyvauti mūsų kaimo turizmo asociacija ar kitoms panašiomis organizacijoms. Lenkai iš tiesų domisi mūsų šalimi, norėtų čia pažvejoti, bet niekur negali rasti informacijos savo kalba ir dėl to bijo atvažiuoti. Ne vienas apie tai pasakojo stabtelėjęs mūsų stende. Juos ypač domina informacija, kur ir kaip būtų galima įsigyti leidimą, kur nusileisti valtis ir panašiai. Jeigu visa tokia informacija būtų kokioje pasiekiamoje svetainėje jų kalba – sulauktume turistų iš ten tikrai daugiau.