Ir vėl atsidusęs statai dėžę į kampą ir, atėjus savaitgaliui, vietoj kompaktiškos, delne telpančios „balalaikos“ žvarbančiais pirštais spaudi spiningo rankeną...
Gal būčiau taip namie ir prakiurksojęs, televizorių ar knygą besmaksodamas, bet eilinius remontus pradėjęs tėtis paprašė nuvežti į kolektyvinį sodą keletą nereikalingų langų ir kito turto. Tuomet prisiminiau, kad ten pat tyvuliuoja visa eilė nedidelių tvenkinukų, susijusių su tiek malonių žūklių prisiminimų. Oi, kiek praleista ten laiko, kiek pamokų žūklės ir gyvenimo išmokta, kiek kovų su didžuvėm laimėta.
Žinoma, tai buvo seniau. Dabar tvenkiniai gerokai uždumblėję, ten, kur seniau buvo beveik šešių metrų duburiai, dabar vargiai ar tris surastum. O ir žuvingumas ne tas – meškeriotojų turbūt penkis kartus tiek kiek būdavo, per vasarą su gyva žuvele ir spiningu jie gerokai nurankioja plėšrūnes... Na, žinoma, vienintelė paguoda – ešeriai, jų gausu kaip buvę. Ir nors kaip seniau kilograminių monstrų nepasitaiko, bet jei turi supratimą apie spiningavimą mikromasalais – be tuzino vidutinių dryžuočių namo negrįši.
Vis dėl to, savo kelioninį spiningą kartu su rite bei keliais stambokais guminukai lydekoms įsimetu, o „mikriko“ neimu. Jei jau gaudyt, tai gaudyt rimtą žuvį. Su ešeriais dar susitiksim . Be to, ir taip laiko žvejybai kažin ar liks, bet, kaip sakoma, nors dulkes nuo masalų ir dūšios nuplausiu.
Apie pusiaudienį pavyksta pabaigti visus darbus, tad, turėdamas pusantros valandos iki sutarto išvykimo, neskubėdamas nupėdinu iki pirmojo tvenkinuko. Oras nešaltas – bus apie porą laipsnių, tačiau žvarbokas vėjas vasariškai įsijausti neduoda. Tvenkinio vanduo po ilgų liūčių pakilęs iki maksimalios ribos, užtvankos šliuzas šniokščia lyg Niagaros krioklys, tačiau vanduo nebūdingai skaidrus.
Kiek bežvelgiu – gyvybės jame nematyt, matyt, visos kuojūkštės ir ešeriukai išsikraustę į gilumą. Teoriškai ten turėtų kiurksoti ir juos ganančios „torpedos“, nors ką gali žinoti. Atsidarau jau beplyštančią masalų „piniginę“ ir, kiek pagalvojęs, išsirenku pilvotą 10 centimetrų skaidriai rudos spalvos guminuką, papuoštą juodais lyg pipirai taškiukais. Tai – klasikinė spalva vėlyvą rudenį žvejojant Nevėžyje, bet nuojauta kužda, kad kažkodėl turėtų tikti ir čia. Kadangi tvenkinyje didelio gylio nėra ir lydekos tikriausiai nelinkusios lakstyti paskui masalą, užveriu jį ant lengvo galvakablio ir atsivedėjęs sviedžiu tolyn. Pagautas ta pačia kryptimi pučiančio vėjo gūsio, masalas nušvilpia sparčiai vyniodamas nuo ritės būgnelio ploną pintą valą. Guminukas šlumšteli vos per porą metrų nuo kito kranto. Užlenkiu lankelį ir išlinkęs koto galiukas rodo, kad masalas vis dar sklendžia.
Ir atsitik tu man – po akimirkos pajaučiu buką stuktelėjimą. Kilsteliu kotą – nieko. Negaliu patikėti – nejau jau pirmu metimu buvo kibimas? O gal pasivaideno – vasarą juk visą dieną atmojavęs spiningu labai džiaugiesi, jei turi bent vieną lydekinį kibimą, o čia – vidurys žiemos? Tačiau, kai ištrauktas guminukas jau rankose, neaiškumų nelieka – lydekos „braižas“ aiškesnis nei nuotrauka pase. Matosi, čiupo, nelaboji, masalą už galvos, kur nebuvo kablio – silikonas sudraskytas kaip peiliu. Intriga atsiranda. Užsimoju ir sviedžiu vėl.
Nors, atrodo, pataikiau į tą pačią vietą, bet pasirodo ne visai – masalas iškart „pakabina“ žolių ir tenka jį parsitraukti vėl. Trečias metimas, matyt, dėl jaudulio išeina visai netoks, kokio norėčiau – guminukas, šlumšteli per dešimtį metrų į šoną. Leidžiu jam sklęsti, kol atsipalaidavęs valas „praneša“, kad pasiektas dugnas. Tada sukteliu kelis kartus ritę ir vėl leidžiu sklęsti. Maždaug tą akimirką, kai, mano apskaičiavimu, jis turėjo pasiekti dugną, kažkas švelniai, bet ryžtingai timpteli. Šįsyk nepražiopsau ir kertu iš peties – standokas kotas išlinksta. Kažkas, rodos, yra, tik keista, kad nėra smūgių – gal kokį priskendusį pagalį pakabinau?
Po keleto sekundžių „pagalys“ atgyja, trumpai kresteli spiningą ir žvygtelėjęs ritės stabdžiais, pasuka įvirtusios vandenin eglės link. Ė, jau ne, brangute, puikiai žinau aš tą tavo sumanymą. Apsuksi valą apie nugrimzdusią šaką ir ate. Nepyk, bet mano planai kiti.
Sukteliu stabdį ir kiečiau suspaudžiu spiningą. Šis išlinksta, bet ir priešininkė priversta keisti taktiką. Vandens paviršiuje suboluoja gelsvi šonai ir nemenkas ratilas. Pirmasis įspūdis neblogas – tik „žvakių“ nėra, vis dėl to dabar ne vidurvasaris. Nors niekuo negali būti tikras – pernai gruodžio mėnesį 15 metrų gelmėje pakirsta 5,8 kg svėrusi Vištyčio gražuolė stryktelėjo į viršų kaip stirnaitė gerą metrą.
Grumtynės tęsiasi toliau, nors akivaizdžiai priešininkė silpsta. Pabandžius keletą kartų nerti į dugną, ji paklusniai, kaip šunytis, leidžiasi traukiama prie kranto. Be abejo, ruošdamasi paskutiniam mūšiui prie kranto. O čia, kaip tyčia, styro vandenžolių, tegul gerokai apnykusių, sąžalynas. Būčiau su bridkelnėm – įsirisčiau už jų ir čiupčiau lydeką ranka. Deja, kaip tyčia, šiandien tik su trumpais „valtiniais“ guminiais. Tad tenka veikti iš „jėgos“ pozicijų – tempti žuvį per žoles. Kaip ir tikėjausi, margašonė perčiuožia per žolių liniją ir pradeda taškytis tik seklumoje. O čia jau mano viršus – čiumpu aštriadantę ir sviedžiu į krantą. Ten prispaudžiu vikrų žuvies kūną prie apšerkšnijusio smėlio ir grožiuosi reginiu. Dydis gal ir ne įspūdingas – bus kokie šešiasdešimt septyni – aštuoni centimetrai, bet kova buvo graži.
Kol atkabinu žuvį, praeina gal gera minutė bet išiminėjant kabliuką nelaboji lengvai grybšteli už piršto. Žinoma, replytes kabliams traukti taip pat palikau namie. Dabar abu kraujuojame, lyg atlikdami indėnišką aukos ir budelio susitaikymo ritualą. Vienintelis klausimas – imti ar ne? Viena vertus, šeimyna žuvies pasiilgus, malonu nudžiuginti, bet pagalvoji – toks tobulas gamtos kūrinys. Raumeningas kūnas, auksaspalviai, žaliomis ir juodomis juostomis nutapyti šonai. Ir tos žalsvos akys, padėjusios kažkada išvengti languotų žabangų ir meškeriotojų vilionių, tačiau neatsilaikiusios prieš rusvą guminuką, lyg kažko prašydamos, žvelgiančios į tave. Ar vertas tegul ir pats skaniausias kepsnys tokios aukos?
Šįsyk godulys nugali ir lydeka, prieš tai apsvaiginta, krenta krepšin.
Tegul bus pirmoji šiandien ir paskutinė – mintyse nusprendžiu – bet tai nereiškia, kad žvejyba šiandien baigta. Tuo labiau, kad galvoje cvakteli Šerioko Holmso verta mintis – kaip čia buvo, žuvis kibo mažiausiai per 10 metrų nuo tos vietos, kur turėjau pirmą kibimą. Ar tik nebudės čia dvi lydekos? Reikia patikrinti.
Sviedžiu masalą į tą vietą, kur jis krito pirmąsyk. Laukiu, kol jis pasiek dugną ir lengvai sukteliu ritę – trinkt, aiškiai jaučiu per pintą valą ir mintyse matau vaizdą, kaip lydekos dantys įsirėžia į silikoną. Kertu – vėl tuščia. Kažkoks prakeikimas! Tada nervingai sukteliu ritę ir kartojančio kibimo nepajaučiu – kotas tiesiog pats tarsi ne iš šio, ne iš to pradeda linkti. Šioji tvenkinio torpeda gerokai nervingesnė, bet ir akivaizdžiai trumpesnė. Sukasi lyg sukutis ratais, purtosi bet, tempiama standaus spiningo jėgos, leidžiasi tempiama. Labai nesisaugau, juk vis tiek paleisiu, bet, lyg tyčia, guminuko nė uodegos nematyti iš lydekos gerklės. Krante imuosi operacijos šiek tiek būgštaudamas dėl pacientės likimo, bet, rodos, viskas pavyko gerai. Kilograminė akiplėša ilgokai žiopčioja prie kranto, sprindiniame gylyje, ir tik po gerų penkių minučių smagiai mostelėjus uodega dingsta iš akių.
Na, o nuotaika tai visai išgiedrėjo. Pamanyk tik – penkiolika minučių žūklės ir dvi lydekos bei trys kibimai. Ir dar tokiuose tvenkiniuose viduržiemį – jei kas papasakotų, nebūčiau patikėjęs. „Šukuoju“ tvenkinį toliau, bet daugiau siurprizų nėra. Gal baigėsi lydekų aktyvumas? Spiningaujant vasarą dažnokai pasitaiko žūklių, kai visą dienos laimikį sugaudai per pusvalandį, nors sąžiningai darbuojasi spiningu šešias ar aštuonias valandas.
Kadangi prasidėjo vien tik seklumos, nusprendžiau paėjėti iki „Lydekinio“. Taip esu praminęs vieną nedidelį, miške užsislėpusį, tvenkinuką, nuo kurio beveik visada pradedu pirmledžio žūkles. Gerai apsaugotas nuo vėjo, jis greičiausiai užšąla, be to, jame galybė mažų ir vidutinių ešerių. Lydekų kažkada būta velniškai daug – per geresnę dieną galėjai pagauti kad ir tuziną, bet visos jos, lyg sukirptos, sverdavo apie 600–700 g. Kai šį Eldoradą pajautė aplinkiniai sodininkai, gyva žuvele kaip mat jas nurinko lyg baravykus prie kelio. Na, bet sako, dabar atsiradę ir tikrų monstrų. Bet ką ten tikėsi – apie kiekvieną „balą“ tokių pasakų gali išgirsti.
Žengiu per šalnų pakąsta žolę ir mėgaujuosi ramybe. Vasarą čia virte verda gyvenimas, o dabar tuščia lyg po karo. Tik kažkur tolumoje kimiai amsi šuo, o iš gretimo ąžuolo pasibaidęs pakyla stambokas kranklys. Medžių pumpurai jau išsipūtę – nedaug trūksta, kad išsprogtų. Bet štai ir mano tvenkinukas, primenantis raidės „j“ formą. Vanduo čia daug drumstesnis, tačiau kažkodėl prisisegu tokios pat kaip ir pirma spalvos guminuką. Sviedžiu išilgai kranto masalą ir jis tekšteli beveik pačiame tvenkinio centre. Gylis ten ne per didžiausias, kaip ir visame tvenkinyje, bet pusantro metro turėtų būti. Nenuostabu, kad iškart įkabinu į žoles. Timpteliu stiprėliau ir masalas išsivaduoja, tačiau iškart kabinasi vėl, tik šįsyk kažkaip kiečiau, lyg per kokį kietą šiekštą prabraukčiau. Dar kartelį patraukiu – kažkas atsako tuo pačiu. Po velnių, vėl kibimas!
Neskubėdamas keliu žuvį į viršų ir vedu – kotas gerokai išsilenkęs, bet jokių „gyvybės žymių“ nematyti. Pagal koto išlinkį turėtų būti mažiausiai kilograminė, bet ką gali žinoti – gal su lydeka velkasi ir kokia žolių „kasa“. Esu taip ne kartą apsigavęs. Maždaug ties pusiaukele pirmas stabtelėjimas – kotas net braška, stabdys maloniai ausiai užgroja pirmuosius akordus, tad pusbalsiu sau sušnibždu – bus du, nemažiau, jei jau taip neklauso koto. Vis dėl to, po kelių tokių stabtelėjimų žuvis juda link manęs, tad tenka sugalvoti, ką daryti toliau.
Dugno šlaitas prie kranto gana status, jo kraštuose pilna klastingų šaknų, o krantai tankiai apaugę krūmokšniais. Kotas trimetrinis, graibšto, žinoma, neturiu, tad nieko kito nelieka kaip grumtis su žuvimi tol, kol ją pilnai išvarginsiu ir galėsiu prisitraukęs čiupti kairiąja ranka.
Lydeka tuo tarpu elgiasi visiškai ramiai, lyg būtų pripratus prie tokio tampymo, tačiau likus iki kranto porai metrų – sustoja. Na, galvoju, pakelsiu bent pažiūrėti, su kuo turiu reikalą. Kotas net spengia, tačiau pavyksta šiaip ne taip kelti ją į viršų. Tačiau išvysti nespėju – didžiulis ratilas, lanku suriestas spiningas ir kaip skerdžiamas žviegiantis stabdys iškart sugražina į realybę – situacijos šeimininkas tikrai ne aš. O kažkur galvoje esančiose svarstyklėse rodyklė sustoja ties trijų kilogramų padala. Nieko tokio, esu susitvarkęs ir ne su tokiomis. Toliau vyksta tąsymasis – patrauki kelis metrus lydeką į save – tuoj pat ji susigražina valą atgal. Baisu, kad tik neužkabintų po vandeniu esančių krūmokšnių šaknų. Tada jau tikrai viso gero. Nesiduoda. 5 kg – ne mažiau. Vis dėl to, kad ir labai iš lėto, priešininkas vargsta. Atlikęs keletą manevrų kairėn ir dešinėn, jis ryžtingai atsigula ant dugno už kokių septynių metrų priešais mane. Jau dabar neabejoju – turiu reikalą su tikrai išskirtine lydeka.
Svarbu neduoti žuviai ramybės, kad greičiau pailstų. Vėl užgulu spiningą ir iš lėto keliu lydeką į viršų. Šįsyk lyg ir nelaboji kyla, valas įsitempęs kaip styga, o aš neatitraukiu akių nuo tos vietos, kur turėtų pasirodyti iki šiol paslaptyje norėjusi išlikti priešininkė. Štai ir pasirodė suktukas, jungiantis pavadėlį su valu, o štai ir ... staigus švilpimas ir kažkas paūžia palei pat ausį. Juntu netikėtą palengvėjimą, o akyse stovi metrinis siluetas, plačiai išžioti žabtai ir, norite tikėkite, norite ne – klastingos ir tarsi pajuokiančios milžiniškos lydekos akys.
Ir viskas... apmaudą, nuostabą ir netikėtumą išreiškiu vienu spontanišku ir gerkliniu garsu, maždaug „oooooo...“, į kurį telpa visas situacijos tragiškumas ir komiškumas. Atsisėdu ant patižusios žemės, širdis nuo gauto adrenalino kala garlaivio stūmokliai, kažkodėl apžiūriu sudraskytą guminuką ir kiek palinkusį galvakablio kabliuką. Toookia žuvis ir tokioje vietoje – vos šimto metrų ilgio ir trisdešimties pločio „baloje“. Tiesiog negali patikėti.
Jei būčiau praktikuojantis rūkorius, turbūt tokiu metu surūkyčiau pakelį cigarečių, bet kadangi nerūkau, po truputį grįžtu į realybę. Šiaip ar taip, jau gal penkias minutes sėdžiu baloje ir kalbu pats su savimi – gerai kad niekas nemato. Dievaži – tikrai iškviestų greitukę.
Susidedu daiktus ir lyg ant sparnų keliauju namo. Galite netikėti, bet visai nesigailiu, kad pralaimėjau šią kovą. Būtų reikėję spręsti didžiąją dilemą ir kaip niekad sunkiai kovoti pačiam su savimi – imti ar ne? Juk po dviejų mėnesių ji paleis į pasaulį dešimtis, jei ne šimtus tūkstančių, ikrelių – kiek gyvybės tvenkinyje atsiras. Dabar bent žinosiu, kur ji gyvena ir kiekvieną sykį mesdamas į vandenį masalą kažkur širdies kertelėje tikėsiuosi jos kibimo, net jei niekada jos daugiau ir neišvysiu.
Keliauju namo su pakilia nuotaika, mintyse dar ilgai išgyvendamas kovos akimirkas. Iš tiesų, verta nepadėti spiningo į šalį iki pat ledo ir niekada negali žinoti, kada ir kur tau Fortūna mirktels akį. Neverta liūdėti dėl šiltų žiemų – jos irgi turi ir savų privalumų. Na, bet kitą savaitgalį mūsų jau tikrai lauks laimingosios eketės.
Iš žūklės dienoraščio, 2007 sausio 20 d.