Sujudo ir žvejai. Jeigu kovą dar daug kas tingėjo iškišti nosį iš jaukių namų ir žvarbti prie upės, tai dabar, orams prašilus, bent savaitgalį nežvejos tik visiškas tinginys. Manau, kad pavasario šauksmas, nors išeiti į gamtą, pabėgti nuo rutinos, rūpesčių ir kito civilizacijos palikimo yra įrašytas ir mūsų genuose.
Gamtoje šiuo metu vyksta daug virsmų. Kone kasdien daugėja parlėkusių paukščių rūšių. Atkunta įvairūs vandens gyviai – ritasi vabzdžiai. Pradeda iš lėto, ypač į antrą mėnesio pusę, stiebtis vandens žolės. Upeliuose ir mažesnėse upėse po žiemojimo , pradžioje vandenyje, o paskui ir krante iššokuoja varlės. Upėtakiams dabar prasideda gyvenimas kaip sanatorijoje.
Po užsitęsusio neršto ir ilgų mėnesių žieminės „dietos“ maistas dabar pats prašosi būti prarijamas, tai margieji mūsų upelių žaibai ir nesikuklina. Ryja viską, kas juda. Ir stiprėja tiesiog akyse. Jeigu vasarį užkibęs upėtakis sugebėdavo tik truputį pasitaškyti, tai dabar pakirstas jis tiesiog skraido ore. Ir purto kotą, lyg elektros kratomas.
Ne vien margiams patinka kvaksės. Šį mėnesį į upelius, ypač jei yra aukštesnis vanduo dažnai suguža ir maisto ieškančios šapalų ir šapaliukų ordos. Vandeniui įšilus, didieji plačiaburniai linkę sugrįžti į didesnes upes. o mažesnieji ir vidutiniokai dar kuriam laikui pasilieka, džiugindami žvejus. Nedidelis varliokas šapalui – kaip saldainis smaližiui. Tik amt ir nebėra.
Šalia savo „pusbrolių‘ šapalų, balandį sujuda ir kitos mūsų vandenų žuvys – meknės. Šiuo metu dar jų nelabai pamatysi gaudant vabzdžius. Tačiau užmetęs plūdinę ar dugninę kiek ramesnėje vietoje turi daug galimybių pasikinkyti šį vandens „kūlverstuką“. Užkirsta ši žuvis iš tiesų sukasi apie savo ašį, ką retai daro kitos žuvys.
Vis dėl to, meknę ar juo labiau jas kelias pagauti pasiseka ne taip jau dažnai, ko nepasakysi apie mūsų vandenų kasdieninę maną – kuojas. Nėra geresnio laiko jų žūklėje, nei šis mėnuo. Ir svarbiausia – būtent dabar upėse dažnai pasitaiko pagauti 500–700 g sveriančių „močiučių“, kurios kitu laiku tikrai yra retos. Kuojų patinai po truputį jau darosi šiurkštūs – ne veltui žemaičiai tokias vadina bruišėmis. Kartu su kuojomis dažnai pasitaiko ir auksu spindinčių raudžių, raudonsparnių ar žiežulių – kaip kuriame krašte jas vadina.
Vidutinio dydžio upėse ir užtvankose, o kai kur – jau ir ežeruose jau pilnai atkutę tamsianugariai lynai. Ramesnėse, saulės greičiau prišildytose įlankose jie aktyviai ieško maisto ir neatsisako pluošto mėšlinių, o kai kuriuose – ir riebių naktinių sliekų.
Jiems įkandin sujuda ir kiti dumblo ir vandens augalijos tankmės mėgėjai – sidabriniai karosai. Jie apetitu dabar nesiskundžia ir šluoja nuo dugno viską, ką randa. Kauno, kuršių marių krantus, Nemuno įlankas ir jo intakus nusėda tūkstantines karosų gaudytojų armijos. Pliumsi vandenin svareliai, šėryklės. O upeliuose savo kelią kartoja ryškiaspalvės plūdės. Ir neretas šiuo metu džiaugiasi kilogramo, o neretai ir pusantro dydžio stambiažvyniais.
Nemuno Žemupį ir visus jo kanalus, atšakas ir senvages šiuo metu gulte nugula karšių gaudytojai. Peržiemoję karšiai kimba be didelių įmantrybių, tad pasidžiaugti jų žūkle nori kiekvienas. Svarbu tik šiuo metu nepamiršti vieno dalyko – saiko. Ir ne todėl, kad už papildomus žuvies kilogramus gali gauti ne vieno šimto euriukų „premiją“. O todėl, kad esame žvejai ir suprantame, kad šios žuvys greit nerš. Ir nuo to, kiek šių žuvų šįmet sėkmingai išnerš, priklausys ką gaudysime po kelių metų.
Didžiulė šventė šiuo metu karpininkų stovykloje. Pirmosios žūklės, pirmieji bandymai. Ir žinoma – pirmieji laimikiai. Ežeriukuose, tvenkiniuose šiuo metu dažnai savaitgaliais nuošalesnėse išdygsta palapinės ir skėčiai. Į vandenį keliauja kilogramai jaukų ir kukulių. Kiek per žiema sugalvota pačių efektyviausių metodų, taktikų ir sistemėlių. Kukulių receptų ir jauko kombinacijų. Dabar atėjo metas vis tai išbandyti ir įvertinti, kas ko yra vertas.
Dar viena – žiobrių gaudymo epidemija įtraukia dar didesnį žvejų ratą. Sunku patikėti, kad kažkada – vos prieš kelis dešimtmečius šią žuvį norėtą įrašyti į raudoną knygą. Dabar daugybė šių žuvų atkeliauja iš jūros, džiugindami mūsų žvejus įvairiuose Lietuvos regionuose.
Ko čia vis apie taikias žuvis kalbi – lyg girdžiu prisiekusių spiningautojų priekaištą. Iš tiesų – spiningautojams kol kas dabar labai mažai erdvės pasireikšti. Gali gaudyti upėtakius, šapalus ir ešerius. Na, gal tikėtis sugauti vieną kitą užsilikusį šlakį.
Lyg ir viskas. Bet jau visai nedaug liko laukti iki balandžio 20 tosios, lydekautojų „atlaidų“. Šiemet jie sutaps su Velykomis. Šios dienos laukia turbūt pusę Lietuvos. Upės, ežerai tuo metu prisipildys valčių, o pakrantes nutūps spiningautojų stovyklos. O kol ta diena neatėjo – norisi pakviesti visus: pailkite jas ramybėje ir leiskite joms ramiai išneršti ir po neršto kiek atsigauti. Suspėsime. Yra šiuo metu ir kitų žuvų bei kitų žūklių.
Balandis – nuostabus metų laikas. Mėgaukimės ir džiaukimės kiekviena, kurią tik galime sau leisti išeiti prie vandens. Tik tada galėsime sakyti, kad šįmet iš tiesų matėme pavasarį.
Draudimai. Balandžio mėnesį draudžiama gaudyti: Salačius, sterkus, kiršlius. Iki balandžio 20 d. – lydekas. Nuo balandžio 20 d. Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje – karšius. Nuo balandžio 20 d. iki gegužės 20 d. – 400 m ar mažesniu atstumu nuo Dabintos pusiasalio Kauno mariose.
Dėl paukščių perėjimo nemažoje dalyje ežerų ir kitų vandens telkinių, esančių saugomų teritorijų ribose, ribojamas plaukiojimas valtimis, naudojant vidaus degimo variklius. Todėl būtina pasidomėti, kokia situacija yra ten, kur norite plaukti.
O dabar, kaip įprasta bendra informacija pradedantiesiems.
