Klevuose ir beržuose noksta sula. Šiltesnį vidudienį, įsaulėjus, paupyje gali pamatyti pirmąsias varles. Danguje pasigirsta vyturėlio čirenimas, o į mėnesio vidurį ar galą grįžtančių žąsų ar kitų sparnuočių trikampių girgsėjimai skleidžia tokią pavasario nuotaikos užkratą, kad jau nebegali namuose ar darbe nusėdėti.
Visa tavo sielos esybė tempte tempia tave į lauką, ten, prie upės. Pasižiūrėti to dieviško plūdės kelio, dugninės viršūnės virptelėjimo, grakštaus voblerio spurdesio ar muselės plevenimo. Neverta šiam potraukiui priešintis – vis tiek jam pralaimėsi. Net jei puikiausia žinai, kad pirmosios pavasario žūklės atvirame vandenyje retai kada būna labai rezultatyvios.
Mane visada kovą pirmiausia traukia į nedidelius upelius. Susitikti su besislapstančia žvaigždžuve. Pakelti ją iš duburio ar kokio įvirtusio medžio slėptuvės, priversti parodyti margus savo šonus. Dabar tam geresnis laikas, nei prieš mėnesį. Bundanti gamta kas dieną vis daugiau pasiūlo užkandžių ir ši žuvis pasidaro žvitri ir stipri.
Jeigu upėtakių tąkart negaliu aplankyti, tai vis tiek veržiuosi į upelius su plūdine rankoje, kur suėjusios iš didžiųjų upių prieš nerštą būriuojasi raudonakės kuojos, žvitrieji strepečiai ir vienas kitas staiguolis šapalas, raudoną plūdė galiuką panardinantis greičiau už žaibą. Gal rekordinio storasprandžio mažesniuose didesnių upių intakuose ir neverta tikėtis, užtat kibimų čia bus tiek, kad ilgai dar sapnuosi.
Didesnius šapalus Neryje, Nemune, Šešupėje, o tikriausiai ir kitose upėse, šiuo metu sėkmingai vilioja miesto plūdininkai, būriais nutūpę upių posūkius. Batono minkė čia keliauja srove tol, kol kertant būna nutraukta arba atsiduria plačiuose storasprandžio žabtuose.
Mažesnės įlankas lengviau pasiekiamose vietose būna užvaldę dugninės gerbėjai, nusitaikę į tuos pačius šapalus ir žiobrius, tarp kurių pasitaiko karšių, o neretai – ir įmitusių meknių.
Ramesniuose ir atokesniuose vidutinių upių ruožuose peržiemojusius lynus bando prisijaukinti meškeriotojai vienišiai. Kas jau kas, bet jie savo vietų tikrai neišduos. Nebent po mėnesio kito pasigirs pagautų rubuilių nuotrauka.
Kuo toliau pavasarėja, kuo labiau slūgsta pavasarinio potvynio vandenys, tuo didesni mašinų srautai keliauja Nemuno Žemupio ir jo nesuskaičiuojamų atšakų ir kanalų link. Vieni gaudo kylančią neršti stintą, kiti tyko karšių ar pavasario simboliu tapusių didžiųjų marių kuojų. Didžioji apgultis dar priešakyje, bet daug kas jau nebegali tverti.
Spiningautojui šiuo metu irgi darbymetis. Taip, lydekų šiuo metu negali trikdyti. Teišneršia jos ir kuo gausiau. Nevalia taikytis ir į sterkus. Tačiau jau šiek tiek atsiganę ir sustiprėję šlakiai bei artėjant nerštui visai įsismaginę salačiai neduoda ramybės daug kam. Jiems įkandin seka didžiųjų ešerių gaudytojai. Priešnerštinė jų žūklė mikromasalais vis labiau populiarėja ne tik tokiose upėse, kaip Nevėžis, bet ir ką tik išlaisvintuose nuo ledų stovinčiuose vandenyse.
Šiaurės Lietuvos upėse, Mūšoje, Nemunėlyje, po ledonešio praėjus vos savaitei, neįprastai anksti vobleriukus ir sukriukes atakuoja šapalai. Paaiškinti šį fenomeną gali nebent tuo, kad prasidėję potvyniai Latvijoje iš didžiosios upės sugena šias žuvis į aukštupius ir gamtos išjudinti jie bando prikimšti skrandžius po ilgai trukusios žiemos „dietos“. Kartu su storasprandžiais čia suguža ir gražūs, kartais net iki kilogramo siekiantys, „latviški“ žiobriai bei dar didesnio augumo meknės.
Meškeriotojas iš kokių Zarasų, Utenos ar Ignalinos skaitydamas šias eilutes veikiausiai pagalvos, kad autoriui, matyt, visai galvą susuko tas pavasaris. Ar tik jis nemaišo mėnesių? Kokios dar upės, kokios žūklės plūdine! Viskas, kas buvo aprašyta juk vyks balandį! Taip. Tokia jau ta Lietuva. Lyg ir nedidelė, bet tarp Pietinės, Vakarinės ir Šiaurės rytinės mūsų šalies dalių gamtos ženklų požiūriu yra gerų poros savaičių skirtumas.
Kovas šiaurės rytų Lietuvoje regione iš tiesų yra tik dar vienas žūklės nuo ledo mėnuo. Drįsčiau sakyti, ko gero, pats dosniausias. Pavasario nuojautą pajutusios kaip išprotėjusios ežeruose kimba seliavos, o stintos kyla prie ledo ir kone pačios lenda į eketes. Net ilgai, rodos, snaudę duburiuose kupročiai ešeriai šiuo drąsiai atakuoja meškeriotojų blizges ir avižas ir dažnai parodo eketėse savo dryžius. Apie „baltą žuvį“ net nesinori kalbėti – įbėrus jauko į eketę netruksi guldyti ant ledo įmitusias kuojas, karšiokus ar plakius. O netingėjęs kelias dienas prisišauksi (ir bandysi į eketę įvairuoti) gal net ir „auksinę keptuvę“ –stambų karšį.
Gražus metas tas kovas, nieko nepasakysi. Tad geriau ir nekalbėti, o tiesiog būti. Būti gamtoje. Būti savimi. Būti čia ir dabar. Tokia laimės paslaptis.
Na, o pabaigai – draudžiamų šiuo metu žvejoti žuvų sąrašas ir tradicinė lentelė pradedantiesiems:
Draudžiama šį mėnesį žvejoti: lydekas, sterkus, kiršlius.
