Iškart, vos atgriaudėjus naujųjų saliutams (jeigu tik, kaip šiemet, nespaudžia solidus šaltukas), kitą dieną prie vandenų skuba upinės žūklės mėgėjai. Nuo sausio 1 d. „atsirakina“ visos upės ir upeliai, kurie dėl lašišų, šlakių ar upėtakių nerštų iki šiol buvo kaustomi draudimo. Iš tiesų, nėra nieko smagiau, kaip po ilgos pertraukos vėl sugrįžti prie rudenį pamėgtos ir ne vieną gerą prisiminimą menančiuos upės, pakvėpuoti žiemišku oru, patraškinti kojomis sniego ir ledo likučius. Pajausti, kaip ritmingai virpa masalas, veikiamas drumsto vandens tėkmės.
Kartais net nereikia žuvies, kad tokiais momentais pajaustum malonumą ir gyvenimo pilnatvę. Tačiau, jeigu sulauki kibimo, laimės būna pilnos kelnės... Ir ta laimė aplanko ne taip jau retai, nes tiek lašišos, tiek ir šlakiai rodos, būna primiršę, kaip atrodo mūsų vobleriai ir dažnai nebūna labai išrankūs. Jeigu pataikei rasti jų stovėjimo vietą ir pataikei pravesti masalą netoli nosies, čiumpa masalą per daug nesirinkdami.
Jeigu nepasisekė įsiūlyti masalo tauriai žuviai, neverta nusiminti. Ramumose, įlankose, gilesnėse duobėse šiuo metu tūno piktos ir alkanos lydekos, neatsisakančios pro šalį plaukiančio grobio. Tad be laimikio greičiausia vis tiek neliksime.
Upėtakininkus šiuo metu dažniausia traukia „savojo“ upelio ilgesys. Jeigu gaudai upėtakius ne vienus metus, nori nenori užmezgi su pamėgtomis upelėmis ypatingą ryšį, lyg su mylimais žmonėmis. Į pirmąją žūklę dažnai eini su jauduliu, kaip į pasimatymą su savo mylimąja. Kiekviename upelės posūkyje, kiekvienoje duobelėje tikiesi sulaukti to nepakartojamo vaizdo, kaip paskui tavo masalą iš duobės pakyla tamsus upėtakio šešėlis...
Ir nesvarbu, kad margieji žaibai dabar nebe tokie aršūs kovotojai. Po neršto sulysę, išbalę, praradę savo pirminį grožį. Pergudrauti juos ne ką mažiau smagu. O paskui juk galima juos paleisti, kad kitą kartą atėjęs prie „savo“ upelės žinotum, jog toje duobėje, po ta kerplėša tikrai tūno tau jau pažįstamas padaras. Tik galbūt didesnis ir gudresnis, ne taip lengvai suvedžiojamas.
Mėnesiui įpusėjus, sausio 15 d. baigiasi vėgėlių žūklės draudimas. Retas kuris važiuoja jų žvejoti prie upių šiuo metu. O visai ir be reikalo. Tadas Žiupka, vėgėlių žūklės fanatas, sako, kad pirmosiomis dienomis po draudimo, jeigu tik neina ižas, vėgėlės kimba daug geriau, negu iki draudimo. 5 ar 8 varliagalves per vakarą (grįžtančios vėgėlės dažnai kimba dar net nesutemus!) „išsėdėti“ – nieko ypatingo.
Vėliau vis daugiau vėgėlių migruoja Kuršių marių link ir laimikiai mažėja. Tačiau iki pat vasario pradžios Nemune jų žūklė būna vaisinga, ir, kas svarbu, visiškai rami. Visos vietos dabar prieinamos, nes žvejų beveik nebūna. Niekas nesutrukdo tavo ramybės ir pabuvimo su upe ir visa gamta. Nebent ant meškerės galo ar įsmeigtos vytelės užkabintas ir netikėtai sutilindžiavęs varpelis, pranešantis, kad tavo masalu susidomėjo JI.
Vis dėl to sausis – vidurinysis, ir, pasak sinoptikų, šalčiausias žiemos mėnuo. Ne kiekvienais metais ši tendencija pasitvirtina, tačiau visgi įprasta, jog būtent šio mėnesio viduryje ar pabaigoje mūsų krašte stoja rimtesni šalčiai, džiuginantys dešimtis tūkstančių žūklės nuo ledo mėgėjų. Mažesniuose ežeriukuose ir tvenkiniuose, kur sėkmingai žvejojome gruodį, ledas greit sustorėja ir kibimas darosi kaprizingesnis. Ypač ešerių.
Pirmledy noriai stvarstę blizgutes ir švytuokles dryžuotieji dabar akivaizdžiai sutingsta. Daug tenka išlieti prakaito ir gręžti ekečių, kol randi aktyvesnių žuvų būrį. Tačiau didesni šalčiai atveria visai kitas galimybes, nes sukausto didžiuosius mūsų ežerus ir marias, sustabdo dalį upių. O juk ir ką besakytum, bet didesniuose vandens telkiniuose būna daugiau stambių žuvų. Ir čia visada stipresnis tikėjimas pagauti tikrų kuprių, sveriančių bent pusę kilogramo ir daugiau ir ne po vieną.
Vadinamoji balta žuvis, karšiai ir kuojos, sausį dažniausiai dar nėra itin aktyvūs. Jų laikas prasidės artėjant pavasariui, kai dienos bus ilgesnės ir saulės spinduliai sužadins alkio ir, galbūt, būsimo giminės pratęsimo instinktus. Bet vis dėl to yra ežerų, kur karšiai kimba geriausia būtent sausį. Tad verta pasiklausinėti vietinių žvejų, kur ir kada jie žvejoja. Gal būt jūsų pasirinktas ežeras yra vienas iš tokių.
Blizgiavimo fanatikams sausis yra paskutinė galimybė paieškoti lydekų. Vasarį prasidės jų draudimas. Tokių meškeriotojų gretos kasmet pastebimai auga, nes vis daugiau žmonių atranda, jog lydekų žūklė švytuoklėmis, „rattlin“ tipo vobleriais ar kitais dirbtiniais masalais, yra ne tik daug sportiškesnė, įdomesnė ir dinamiškesnė, bet ir rezultatyvesnė už žūklę „spąstais“ – vėliavėlėmis ar skrituliais. Manau, kad greit ateis laikas, kai šios priemonės atsidurs draudžiamųjų įrankių sąraše.
Tačiau, ką bepasakysi, nieko kito dauguma mūsų karšto žvejų taip nelaukia, kaip Kuršių marių užšalimo ir stintų žūklės nuo ledo. Įprasta manyti, kad sausio mėnesį stintų į marias užeina nedaug ir verta luktelti su jų žūkle bent jau vasario pradžios. Nieko panašaus! Pavartęs savo daug metų vedamą žvejybos dienoraštį radau, kad paskutiniais metais būtent sausio mėnesį esu turėjęs daug puikių stintų žūklių.
Tad galiu patarti, jeigu jau užsidėjo ledas mariose ir turite patikrintų žinių, kad žvejai traukia stintas – meskit visus reikalus ir, jei tik galite, traukite į pamarį. Geriau jau paskubėti – surizikuoti ir, blogiausiu atveju, turėti ne itin rezultatyvią žūklę, kurią, laikantis ledui, dar kartą pakartoti vėliau, nei... laukti stintų žūklės nuo ledo iki kitų metų. Ir visą laiką graužtis, kad tąkart nenuvažiavai. Žiemos šaltumas ir ledo patvarumas Pamaryje šiais laikais nuspėjamas taip pat, kaip naftos kainos.
