Kas vyksta gamtoje ir kaip į jį reaguoja žuvys? Žiūrint į kartais internete atsiunčiamas pražydusių gėlių nuotraukas ir kitas gamtines anomalijas gali susidaryti įspūdis, kad gamta pasimetusi – nebesupranta, ar čia pavasaris, ar ruduo. Tačiau iš tiesų šie pokyčiai jau vyksta pakankamai seniai – kelis dešimtmečius, ir gyvūnija jau senokai prisitaikė prie tokių siurprizų.
Ledo dangos nėra – šviesa laisvai pakliūna po vandeniu, deguonies balansas jame idealus. Tad, kaip sakoma, gyvenk ir džiaukis. Gal taip ir yra – nemažai ypač taikių žuvų rūšių, kurių aktyvumas, užsidėjus ledui sumažėdavo, dabar turi galimybė daugiau maitintis ir išlikti aktyvesnėmis. Ir labiau džiuginti meškeriotojus. Tačiau nepaistant to, kalendorinis aktyvumo ciklas, net ir nesant įprasto ledo, žuvis vis tiek veikia. Sakykim, net jei ledas užsidėtų antroje sausio pusėje, ešerių aktyvumas greičiausia jau nebūtų toks, koks būna ledo dangai sukausčius ežerus pirmosiomis gruodžio dienomis. Viduržiemis yra viduržiemis. Net jei jis tik „kalendoriškas“.
Bet užteks tų teorinių išvedžiojimų – pakalbėkime, ką toks sausis gali padovanoti mums, meškeriotojams. Pradėkime nuo tų laimingųjų, kurie jau per Kalėdas turėjo progą atidaryti naują lašišų ir šlakių žūklės sezoną. Tokia oro ir vandens temperatūra, kokia yra dabar, šioms žuvims yra tiesiog puiki, todėl nenuostabu, kad jos neskuba palikti mūsų upių. Ir jei nebus žiemos ar neiškris daug kritulių ir ženklia nepakils upėse vanduo – greičiausiai ši tendencija išsilaikys. Tad galėsime iki soties mėgautis šia tauriųjų žuvų žūkle upėse ir džiaugtis nuostabiomis dvikovomis.
Dėl tos pačios priežasties neliūdi ir upėtakių gaudytojai. Jų susitikimui su savo upelėmis nėra jokių kliūčių. Gaiviai čiurlena upeliuose vanduo, o kažkur už posūkio, ties įgriuvusiu medžiu ar paplautu krantu budi upelių „žaibai“. Na, gal „žaibai“ ir per drąsus pavadinimas po neršto gerokai sulysusiai ir bandančiai atgauti jėgas žuviai apibūdinti. Bet vis tiek smagu tokiu metu pasivaikščioti upelių krantais, tapti gamtos dalimi ir pabandyti pergudrauti kokį atsargų upelio „mohikaną“.
Prasidėję nauji metai kelią nuotaiką ir lydekų bei salačių žūklės upėse mėgėjus. Draudimai, įvesti dėl lašišų jau baigėsi – gali vaikščioti kur tinkamas. O pailsėjusios nuo mūsų voblerių ar guminukų margašonės noriai atsiliepia į žvejo pastangas, jeigu žinai kur žvejoti. Tikslinė rudnugarių žūklė sudėtingesnė, bet įmanoma.
Ešerių žūklės spiningu entuziastai džiaugiasi proga dar kurį laiką pratęsti atviro vandens sezoną. Dryžuočiai, lyginant su gruodžiu, gal kiek ir vangesni, bet tikrai ne abejingi. Reikia tik įdėti daugiau darbo ir širdies, kad aname valo gale pajustum kupriaus pasispardymą.
Tęsiasi lydekų velkiavimo ir spiningavimo sezonas ežeruose. Jeigu ruduo ir gruodis praėjo, o metrinės lydekos savo rankomis taip ir nepačiupinėjote – sausis šią klaidą galima ištaisyti.
Kol upės neneša ižo, žvejų „kolūkiai“ prie upių nemažėja. Bet net jeigu ir nesate žvejybinės „kolektyvizacijos“ šalininkas, pavažinėję po kokią Nerį, Šventąją ar kitą upę, vis tiek rasite nuošalesnė vietelė, kur galėtumėte paleisti plūdę ar parymoti su dugninuke. Kuojos, žvitrieji šapalai tikrai dar nemiega ir nepraleis pametėti musės lervų ar trūklių kuokšto. Kaip dugno artojai žiobriai, kurių mūsų upėse vis daugėja ir tuo negali pasidžiaugti.
Kauno mariose, Vištyčio ežere, o gal ir kituose didžiuosiuose tvenkiniuose ypač naktimis tebesitęsia karšių žūklės sezonas. Ekstremalus, tačiau nepaprastai įdomus.
Senai praėjo metas, kai stintos asocijuodavosi tik su ledu. Žvejų gulte nugultos Klaipėdos krantinės liudija, kad nėra ko laukti, jei nori pauostyti virš marių sklindančio agurkų kvapo. Gal romantikos tame rymojime prie betoninių krantinių ir mažiau, bet tai vis tiek šimtą kartų įdomiau ir sveikiau, nes namie smaksoti į televizorių.
Jūrinė romantikos mėgėjams toks sausis yra puikus metas panaktinėti paplūdimyje su dugninėmis. Didžiulės lyg lėkštės plekšnės gali pradžiuginti širdį, jei orai leis ir užteks valios išsėdėti žvarboje.
Sausio 16 dieną jau galima patykoti grįžtančių po neršto vėgėlių. Mano geras pažįstamas Tadas Žiupka, šių žuvų žūklės fanatikas sakėsi, kad pirmosios dvi savaitės po draudimo dažnai būna fantastiškos ir tokiu metu gali pagauti net geriau, nei gruodį, prieš pat draudimą. Šįmet vėgėlių sezonas tikrai buvo geras, tad tikėtina – ir grįžtančių vėgėlių turėtų būti daug.
Žūklės nuo ledo gerbėjai (kurių tarpe ir pats esu), tikriausiai perskaitė šias eilutes be didelio entuziazmo. Jau senai norisi tos ledo platybių ir laimingųjų ekečių, sargelio virptelėjimo ar ešerio smūgio per trumpą žieminį spiningėlį. Neverta jaudintis – bus ta žiema. Esu tikras. Ne pirmą ir ne dešimtą kartą žiemą prasideda tik antroje sausio pusėje. Bet dar nepasitaikė, kad jos visai nebūtų. Turėsime mėnesį ar pusantro pasidžiaugti ledo malonumais. O kas žino – gal net džiaugtis jais iki pat balandžio.
Kol dar yra laiko – pats metas geriau pasiruošti artėjančiam ledo sezonui, kad kai jis ateis, galėtume juo mėgautis nesukdami dėl nieko galvos. Laikas parsinešti iš palėpių ir garažų žvejybos dėžes, pakeisti meškerėlių valus, nunešti pagaląsti ar pakeisti naujais ledgrąžčių peiliukus. Atsistatyti per praėjusį sezoną nutrauktų blizgučių ar avižėlių atsargas. Prisiraišioti naujų sistemų stintoms ar seliavoms. Darbų yra daug, o laiko gali būti jau visai maža. Tad nėra ko jų atsidėlioti. Juo labiau, kad laikas, praleistas ruošiantis žvejybai jau yra jos dalis ir teikia pakankamai daug malonumo.
Na, o pabaigai kaip visada aktuali informacija. Draudimai ir pažintinė lentelė pradedantiesiems.
Draudimai. Nuo sausio 1 dienos draudžiama lydekų ir kitų žuvų žūklė gyva žuvele. Išimtis – tik žūklė Kuršių mariose. Iki sausio 16 d. dar tęsiasi vėgėlių žūklės draudimas. Dėl tos pačios priežasties iki sausio 15 d. draudžiama žvejoti Nemuno upėje nuo Gėgės upės žiočių iki Jurbarko tilto ir Nevėžio upėje nuo žiočių iki Babtų tilto tamsiuoju paros metu nuo saulės laidos iki patekėjimo. Tai pat šiuo metu draudžiama gaudyti šamus.