Pristatome straipsnių seriją, skirtą muselininkams ir spiningautojams (šiukštu, ne upelių plūdininkais išdidžiai save vadinantiems „sliekininkams“), kurioje ne tik paeiliui apžvelgsime Vilnios upės, miestiečių mažybiškai vadinamos Vilnele, ruožus iš žvejybinės pusės, bet ir siūlysime žūklauti ir keliauti kultūringai: susipažinti su apylinkių, kuriose lankysitės istorija, užčiuopti prie šios gražios upės virusio gyvenimo pulsą.
Viena mano pažįstama užsienietė negalėjo patikėti, kad kelionė iš miesto į jos akimis „laukinę“ gamtą, trunka tiek trumpai. Vilnios žemupys nuo Rokantiškių užtvankos išties primena kalnų upę. Srovė greita, vagoje gausu riedulių, ilgų sėklių ir gilių duobių. Vilnios vandenys dažniausiai skaidrūs (išskyrus pavasario potvynių metu ir po vasaros liūčių). Upės krantais paprastai veda jau praminti takeliai, nekeista, juk tai miestas, tačiau kai kuriose atkarpose turėsite galimybę pasigalynėti su tikromis laukinės gamtos stichijomis.
Tankūs krūmynai, statūs šlaitai, pažastis siekiantys žolynai, sraunios ir gilios iš kojų verčiančios banguotos rėvos, netikėtos duobės ir užvirtę medžiai – visa tai užtikrintai padės pamiršti darbinius ir asmeninius rūpesčius. Upės ruožų aprašymuose, ne tik kaip atsargūs upėtakių gaudytojai, pamažu keliausime upe aukštyn kartu su žuvimis žiūrėdami prieš srovę, aiškindamiesi ką ir kaip kiekvienoje atkarpoje galime pagauti, bet ir lauksime, kol srovė atneš mums šiose pakrantėse nutikusių istorijų.
Patogumo dėlei subjektyviai suskirstysime Vilnios žemupį į keturis ruožus: nuo Užupio tiltų iki Zarasų tilto (1), nuo Zarasų tilto iki Belmonto užtvankos (2), nuo Belmonto užtvankos iki Stepono Batoro tilto (3) ir nuo Stepono Batoro Tilto iki Rokantiškių tvenkinio (4). Sąmoningai praleidžiame Bernardinų sodo teritoriją, kaip pernelyg „civilizuotą“, nors išties šioje atkarpoje mosikavimas meškere taip pat neretai atneša džiuginančių rezultatų.
Atkarpa Nr. 1: nuo Užupio tiltų iki Zarasų Tilto
Maršrutas porai valandų šiltos pavakarės po darbo.
Tai arčiausiai centro esanti atkarpa ir turbūt labiausiai urbanizuota, tačiau neapsigaukite, kai tik nusileisite stačiu šlaitu žemyn prie upės, jus apgaubs medžių lajos ir upės sraunumų šniokštimas. Visa tai nustelbs miesto garsus ir greitai pamiršite, kur esate. Buvimo vietą primins nebent kartas nuo karto viršumi praeinantys šunų šeimininkai ar bėgiojimo entuziastai, kurie teirausis ką gaudote ir ar turite leidimą (lašišinių žuvų jauniklių už buto kainą istoriją jau žino daugelis miestelėnų).
Srovė šiame ruože daugiausia greita, jo pradžioje galime rasti nemenkų pagilėjimų. Pavasarį čia neblogai kimba kiršliai, upėtakiai, apie birželio mėnesį ima siausti ešeriai, užkimba strepečių. Įvasarojus agresyviai kabinėjasi atsargumo jausmo dar neįgiję šlakių ir lašišų jaunikliai – pasaugokime šias dėmėtas žuveles ir nedelsdami jas paleiskime.
Žuvys čia pernelyg nesibaido, nesunku žvejoti museline ar spiningu nedideliais atstumais nuo savęs, nes srovė visame ruože greita, greičiausia upės viduryje, sulėtėjusi pakraščiuose, kai kur pereinanti į "perspektyvią" grįžtamąją srovę. Gausu sūkurių, stambių srovę skaidančių riedulių, šiokių tokių iš akmenų susiformavusių perkritimų. Kai kurie net neatrodo natūralūs, gal būt mena kokių nors senovės inžinerinių statinių liekanas. Įvasarojus, ten, kur už akmenų vanduo krenta į duburius, paprastai galime tikėtis stambesnių upėtakių, kantriai laukiančių rėvoje orientaciją praradusio mailiaus.
Ruožo pradžioje gausu ant vandens nusvirusių medžių, į kuriuos galite žiūrėti dvejopai: kaip nevykusį būdą atsikratyti mėgstamu vilioku ar sėkminga muse arba kaip į potencialias žuvų slėptuves, kurias nesunkiai apgaudysite plaukiančiais masalais.
Kai kildami aukštyn pasieksite pėsčiųjų tiltą su stambiais vamzdžiais greta jo, žinokite, kad atkarpą įpusėjote. Ši vieta populiari tarp atokesnių vietų ieškančių paauglių, tad gali būti, kad būtent čia jūsų vienuma bus sutrikdyta.
Paskutinė kokių 200 metrų tiesioji suvienodėja, tačiau žuvų ir čia netrūksta, upė išplatėja ir tampa seklesne, turime daugiau vietos metimams, nebekliudo medžių lajos.
Nors upės pakrantės santykinai švarios, miestiečių prižiūrimos, Braidydami būkite atsargūs. Visgi, tai pramonės rajonas jau nuo XVI a. Vagoje galite užkliūti už padangos, vielos ar kito neaiškios kilmės objekto. Esti ir staigių srovės išgraužtų duobių, ypač pirmoje atkarpos dalyje.
Paupys
Nors šiandien čia plyti apleisti sovietinių gamyklų griuvėsiai, istoriškai ši teritorija vadinama Paupiu, senu Vilniaus priemiesčiu, visai neatsitiktinai išaugusiu kairiajame Vilnios krante. Sraunūs šios upės atkarpos vandenys dar iki pramonės revoliucijos buvo įdarbinti kaip energijos šaltinis įvairioms miestiečių girnoms ir mechanizmams sukti. Per Paupį tekanti upės vaga užtvenkta jau nuo XVI a. Čia malti grūdai, gamintas popierius ir net parakas tuometinės kariuomenės ginkluotei. Malūnų čia stovėjo apsčiai: Vyskupų, Vaivados, Perkasos, Potockių.
Mūsų kelionė prasideda viename spalvingesnių šio priemiesčio vietų, Tymo kvartale, gyvavusiame XIV iki XIX a. Pagrindinėje Tymo (anuomet – Safjanaja) gatvėje. Šį kvartalą juosė Vilnios ir jos kanalo kilpa. Čia atsirado pirmosios Vilniuje tymo amatų dirbtuvėlės, kuriose buvo išdirbama geriausia, minkšta, dažniausiai ožkų, oda (tymas). Tuomet vietovę pradėta vadinti Tymo priemiesčio vardu. Čia buvo pastatyta penkiolika vienaaukščių, medinių namelių, tarp kurių buvo ir Tymininkų cecho namas. Namukuose gyveno darbininkai, smulkūs prekiautojai XVIII a. pabaigoje kai kurie savininkai statė ir pirmuosius mūrinius namus. Gyvenamose patalpose būdavo įkuriamos smuklės, arbatinės, parduotuvės, kepyklos, skalbyklos, veikė pirtis, kuri priklausė Išganytojo cerkvės ligoninei. Išties, atrodo anuomet šioje vietoje būtume be žūklės galėję rinktis iš dar keleto puikių atsipalaidavimo būdų.
XVIII a. mums kylantiems kairiuoju krantu aukštyn prieš srovę kelią pastotų Kopanicos (Perkasos) kanalas. Visa ši upės atkarpa daro nemenką lanką, tad Kopanicos kanalas sujungė lanku tekančią Vilnios vagą ir aprūpino vandeniu Vaivados (Oginskio) malūną ir įvairias dirbtuves. Upės vingyje, už kanalo, rastume pristatyta nedidelių medinukų, o aplink išvystume laukinius plotus. Archeologams pavyko atidengti medinius šio kanalo krantų įtvirtinimus. XIX a. pabaigoje, kai vandens sistema ir prie jos stovėję malūnai prarado svarbą, sanitariniais sumetimais kanalai buvo užpilti, tarp jų ir Kopanicos. Jo vietoje atsirado Kopanicos, dabartinė Aukštaičių, gatvė. Veikiausiai šią gatve grįšite į maršruto pradžią.
Kažkuomet Paupyje veikė žuvų ir arklių turgūs. Galbūt nebūtinai vien vietinių žuvų, tačiau tikėtina, kad rudeniop ir čionykštės žuvys gulėjo ant prekystalių – neturime žinių, kad vienintelė tuometinė „gamtosauga“, t. y. didysis kunigaikštis būtų išimtinai sau prisiskyręs neršti kylančių lašišų gaudymą, kaip tai darė su medžioklės teise.
XIX a. antrojoje pusėje Paupyje pradėjo kurtis pramonės įmonės. 1865 m. iš Prūsijos atvykęs Samuilas Holšteinas įkūrė kailių ir odų fabriką, gyvavusį iki Sovietų okupacijos. Už Kopanicos kanalo Paupio g. veikė spynų fabrikas. Tai buvo pats didžiausias gatvės mūrinis statinys, kuris buvo rekonstruotas ir išliko iki mūsų dienų. XIX a. 7 deš. Paupyje įsikūrė dvi alaus daryklos. Tarpukariu, rengiant miesto planus, numatyta iš Paupio iškeldinti pramonės įmones, gamyklų pastatus paversti gyvenamaisiais namais. Tačiau sovietiniu laikotarpiu vietovė buvo paversta pramonės rajonu. Šių apleistų gamyklų vaiduoklius matome ir šiandien.
Telieka pasidžiaugti, kad tarši modernių laikų gamyba pagaliau pasitraukė iš šių nuostabių vietų, o gamta stengiasi atsikovoti, kas iš jos atimta: paupys apaugo vešliais medynais ir gelžbetonio blokų gėdą šiek tiek pridengia dilgėlės. Jei tikėsime miesto plėtotojais, už metų kitų čia apsigyvens miestelėnai ir augins savo atžalas. Tad meškerės brolius su sesėmis kviečiu suskubti pasimėgauti šia natūralios gamtos oaze pačiame mieste.