Kodėl šis kanalas yra toks patrauklus žuvims, nesunku atspėti. Kai atidarytos Kauno HE sklendės ir Nemune srovė stipri, žuvis čia randa saugų prieglobstį. O gal ir ne tik prieglobstį – pasak vieno sutikto čia meškeriotojo, dauguma miesto centro lietaus kanalizacijos vamzdžiai iš miesto sueina po žeme būtent kažkur čia. O tokios vietos, kaip rodo patirtis, visada masina žuvis.
Kadaise šis kanalas buvo uosto dalis, kurią dar tolimaisiais 1917 m. pastatė kaizerio kariuomenė, norėdama apsaugoti nuo Nemuno ledų laivus. Tarpukariu ir sovietmečiu, iki pat 1970 m čia irgi veikė uostas, kuris vėliau buvo perkeltas į Vilijampolę. Dėl didelio užterštumo naftos produktais ir sunkiaisiais metalais šis kanalas neturėjo gero vardo tarp miestiečių, nors žuvingumu garsėjo visada. Tačiau statant „Žalgirio areną“, 2010-2012 metais dumblas su susikaupusiais teršalais buvo iškastas ir išvežtas. Dabar ekologiniu požiūriu šioje vietoje problemų lyg ir neliko.
Nors kanalas nėra trumpas, visgi, daug kur yra per seklu ir žvejams įdomus ruožas yra trumpesnis. Dienomis, kai gerai kimba, čia susiburia iki 90 –100, o gal ir dar daugiau žvejų. Tačiau šeštadienį, kai čia lankiausi čia su sūnumi, radau jų per abu krantus vos pora dešimčių. Mat prieš kelias dienas buvo pasklidusios kalbos, kad „prie arenos“ nieko gero.
Interviu su sutiktais meškeriotojais, ką jie ir ant ko pagauna, kaip gaudo galite pamatyti vaizdo įraše. Šiame rašinyje aš tik pasidalinsiu pagrindinėmis mintimis bei tuo, kas gal būt liko „už kadro“.
Laikas. Sėkminga žūklė kanale rudenį prasideda vos tik Nemune stabiliai pakeliamas vandens lygis, t.y. apie rugsėjo pabaigą – spalį ir trunka iki pat didesnių šalčių. Pavyzdžiui, pernai čia žvejai sėkmingai žvejojo iki pat Kalėdų. Kiek atšilus, pavasarį, žuvys vėl suguža į kanalą.
Žuvys. Pagrindinės čia pagaunamos žuvys, kiek girdėjau ir mačiau, yra kuoja, žiobris ir ešerys. Tačiau dažnai užkimba šapalai ir šapaliukai, meknės, stambūs karosai, vienas kitas karšis. Retesniais atvejais pasitaiko pagauti sterkų, salačių, sulaukėjusi karpių – sazanų, kitų Nemune gyvenančių žuvų.
Pagrindinis žūklės būdas – plūdinė, rečiau spiningas. Gaudyti dugnine čia greičiausia nepavyks dėl kolegų, gaudančių plūdine gausos.
O dabar mano pastebėjimai:
Nors kanalas ir ilgas, žuvis čia būriuojasi tik tam tikrose vietose. Kur yra duobyčių, įvairių dugno nelygumų, vandens augalų liekanų, armatūros liekanų ar kitų kliuvinių. Jas reikia žinoti. Ar bent jau mokėti išklausti ar susekti, stebint kitus. Tai pat skiriasi kanalo vietos, kur gaudomos skirtingos žuvų rūšys. Tą dieną, kai buvau, aname krante žvejai gana puikiai traukė ešerius. Pagautų labai didelių nemačiau, bet po 150-200 g augumo dryžuočių matėsi. Tuo tarpu žiobriai kibo tik gana trumpame ruože. Kuojos kibo plačiau, bet irgi ne visur. Į šapalus orientavęsis ponas Valentinas, kurį pirmą kalbinau reportaže, buvo paėjęs gerokai žemiau, kur srovė stipresnė ir gylis mažesnis.
Antra mintis: jeigu susiruošėte čia žvejoti, tai susitaikykite su tuo, kad pro jūsų vietą plauks ir plauks iš toliau paleidžiamos plūdės. O jeigu jums kibs – atskries plūdžių su sistemėlėmis ir iš ano kranto. Kitaip tariant, žvejoti žvejų susibūrime reikia išmokti: kaip žvejoti netrukdant kitiems ir kartu, kaip pačiam nesinervinti. Svarbiausia, kai supratau, yra mokėti nepykti, turėti gerą jumoro jausmą ir aštresnį liežuvį. Viso kito galima išmokti vietoje.
Trečias mintis: Faktas, kad vieni tame pačiame kanale gaudo labai gerai, kiti – pagauna ne daug ar nepagauna nieko. Kaip ir visur, be gero vietos pažinimo reikalingas mastymas ir žinojimas, ką darai. Gana ilgai stovėjau prie pono Manto, kuris bent jau tądien, traukdamas vieną žiobrį po kito „davė kruopų“ visiems aplinkiniams. Nepaistant to, kad silpna kanalo srovė nuolat plukdydavo tris ar keturias plūdes. Užtekdavo tik mano pašnekovui užmesti, ir jau po keliolikos sekundžių jo meškerė užlinkdavo. Pastebėjau, kad jis, skirtingai nuo kitų naudojo ant atskiro pavadėlio pririštą svarelį. Jo sistema buvo 20 – 30 cm trupesnė, nei kitų, ir jis visada tikslia užmesdavo į vieną ir tą pačią vietą. Atsitiktinumas? Kaip sako kolega Tapinas – nemanau...
Manau, kad daug ką lemia ir gaudymo įgūdžiai. Šiaip jau atsargumu negarsėjantys žiobriai dabar kibo taip nežymiai, kad kada kirsti pamatydavo tik mano minimas žvejys. Jokio plūdės nardinimo, pristabdymo, slinkimo į šoną. Plūdė tik vos vos pradeda drebėti ir jis tuoj kerta. Tikiu, kad gal kibo ir daugumai, bet dėl didesnių, blogiau sureguliuotų plūdžių jie to tiesiog nematė.
Na, ir pabaigai auksinis patarimas tiems, kurie ryšis čia kada pabandyti laimę su meškere. Jeigu ruošiatės pažvejoti čia, nuo krantinės (galima žvejoti nuo kitoje pusėje nuo kranto), jums prireiks ilgą kotą turinčio graibšto. Tinklelio žuviai neprireiks – nelabai bus kur jo nuleisti. O jei ir pavyktų – jis trukdys kitiems žvejams. Tad pagautą žuvį teks arba krauti, kaip dauguma į kokį kibirą ar maišą, arba paleisti jas iškart. Tiesa, kaip į tai pažiūrės šalia esantys kolegos, sunku net pasakyti.
Ir dar – nedėkite, žvejodami čia, plūdžių su ilgomis antenomis. Kodėl? Kas yra žvejoję „kolchozuose“, jums iškart atsakys...