Laidoje „Delfi diena“ kalbėjomės su herojaus mama ir telekomunikacijų bendrovės įvairovės ir įtraukties vadove Julija Markeliūne.
– Šiandien kalbėsime jautria, bet būtina socialine tema. Ar sutinkate, kad būtina į tai atkreipti dėmesį ir apie tai kalbėti?
Julija: Tikrai būtų sunku nesutikti, kai patys nusprendėme apie tai šiais metais daryti visą kalėdinę kampaniją. Apie tai būtina kalbėti, nes vis dar jaučiame labai daug stereotipų, girdime labai daug stigmų, kurios būtent apipina autizmo spektro sutrikimo ir kitas nematomas negalias. Autizmo spektro sutrikimas iš tikrųjų yra pakankamai dažnas, bet vis dar kelia labai daug klausimų ir žymiai mažiau visuomenė turi atsakymų.
– Gerbiama Barbora, kaip užsimezgė jūsų ir šios didelės įmonės kontaktas?
– Prieš aštuonerius metus pati dirbau šioje įmonėje. Ir kaip tik tuo gyvenimo etapu sužinojau apie savo sūnaus autizmo diagnozę. Man tada buvo tikrai sunkus etapas, kuris galbūt iš esmės pakeitė mano gyvenimą.
Jau ne vienus metus kalbėjimas apie autizmą, visuomenės švietimas, pastangos, kad Lietuva būtų draugiškesnė autizmui, tapo mano tiesioginiu darbu. Ir taip, atrodo, apsisuko laiko ratas. Nors tai nėra mūsų pirmasis bendradarbiavimas, grįžome su šiuo projektu ir esu įmonei be galo už tai dėkinga, nes manau, kad tai palies labai daug žmonių.
– Kaip vertinate galutinį rezultatą? Kokias emocijas jums jis sukėlė? Kaip jautėtės pamačiusi?
Barbora: Nors dalyvavau procese nuo pirmųjų idėjų, kadruočių ir kiekviename žingsnyje, pirmą kartą pamačiusi galutinį rezultatą apsiverkiau, nors retai verkiu. Buvo noras tiesiog apkabinti savo vaiką, apkabinti savo abu vaikus. Ir galbūt atėjo lengvumas, ta prasme, kad rezultatas mane labai džiugina, kad buvo toks įsiklausymas ir susiklausymas.
Esu labai dėkinga tiems žmonėms, kad jie taip įsiklausė ir sugebėjo sukurti rezultatą, kuriame netgi patys autistiški suaugę žmonės ir mūsų bendruomenė, kitos mamos, kurios augina tokius vaikus, sako, kad mato tas detales ir tai yra taip autentiška, tikra ir nesumeluota nė viena sekundė. Manau, kad tai yra svarbu.
– Gerbiama Julija, ar galite šiek tiek praskleisti viso kūrybinio proceso užkulisius, kaip ten viskas atrodė, kiek žmonių prie šio projekto dirbo, kiek laiko trunka sukurti tokio masto reklamas?
– Pirmas pasikalbėjimas apie būtent šias Kalėdas įvyko šių metų vasarį. Tikriausiai visuomenė dar prisimena praėjusių metų „Telia“ Kalėdas, kai pakvietėme pamatyti regos negalią turinčius žmones. Tai yra labiau matoma negalia. O kalbėdami apie šių metų Kalėdas sakėme, kad būtų labai liūdna parodžius matomas negalias neatsisukti į tą net ir didesnį spektrą nematomų negalių. Būtent taip ir gimė mintis, kad norime kalbėti apie nematomas negalias.
Iš tikrųjų tai yra ne dieną, ne dvi ir net ne kelis mėnesius trunkantis procesas. Kaip ir sakiau, nuo pirmos idėjos praėjo daug laiko. Prie paties klipo dirbo labai daug žmonių. Filmuojant klipą komandą sudarė apie 80–90 žmonių vien tik toje salėje, ką jau kalbėti apie idėjų generavimą ir visus pasiruošimo etapus.
Sakėme, kad būtų labai liūdna parodžius matomas negalias neatsisukti į tą net ir didesnį spektrą nematomų negalių.
– Brbora, kaip jums atrodo, ar požiūris į žmones, turinčius autizmo spektro sutrikimus, tampa draugiškesnis?
– Tikiu, kad taip, galbūt nepakankamai, norėčiau, kad būtų daugiau. Bet tikiu, kad šitas klipas ir vykdomos papildomos iniciatyvos tikrai labai prisidės prie to, kad tas požiūris keistųsi.
Turėjome vieną suaugusio jaunuolio pasidalinimą, kuris sakė: „Tame klipe viskas – kaip mano gyvenime, tik, deja, nėra, kas pakviestų į tą palapinę, o kaip tik visi sako: ko tu čia sėdi, ko tu nekalbi, ko tu nevalgai, kas tau vėl negerai, ar negali nors kartą per metus normaliai elgtis.“
Turime tą tokį požiūrį, todėl būtent ir norėjome pasakyti, kad Kalėdos yra visokios, tai yra šventė mums visiems ir mes kiekvienas turime teisę išgyventi tą šventę taip, kaip mums yra priimtina, kaip leidžia mūsų sensorika. Jeigu tam žmogui netinka tie blizgučiai, ta silkė lėkštėje, ta garsi muzika, daug žmonių, staigmenų, leiskime jam jausti šventę savaip ir nepriimkime to kaip asmeninio įžeidimo ar kritikos namų šeimininkei, pas kurią šventę vyksta, ar kaip kokio bandymo įskaudinti gimines.
– Kaip jums atrodo, ar tai suteiks vilties patiems autistiškiems asmenims, kad juos žmonės pagaliau pradės geriau suprasti?
Julija: Mūsų tikslas apskritai yra plėsti normų ribas ir, kaip tas jaunuolis dalijosi, kad jam sakoma pabūti normaliam bent per Kalėdas, mes norime sakyti, kad nėra vieno teisingo ir normalaus būdo patirti šventesnį gyvenimą. Labai tikime, kad iš tikrųjų tai bus ne tik žinutė autistiškiems žmonėms, bet labiau visai visuomenei pradėti suprasti, kad normalu yra labai platu ir nustokime primetinėti savo vieną tiesą, patirkime pasaulį taip, kaip kiekvienas ir patiriame, jauskimės saugūs. Apie tai ir yra ryšys.
Ir mūsų įmonė yra ne tik apie 5G ir saugų ryšį, bet ir ryšį tarp žmonių, kuris yra saugus tada, kai mes jaučiamės savimi ir galime tokiais būti.
– Na, ir pabaigai noriu paklausti patarimų, kaip reikėtų elgtis šventiniu laikotarpiu, jeigu savo aplinkoje turime autistišką žmogų?
Barbora: Autistiški žmonės, ar vaikai, ar saugusieji, yra labai skirtingi, todėl visada rekomenduoju pirmiausia paklausti, kokie iššūkiai kyla. Galbūt prie stalo reikia kokio konkretaus saugaus maisto, kuris tam žmogui neiškristų iš rutinos.
Gal reikėtų patildyti muziką, jeigu labai mėgstame fone klausytis kalėdinių giesmių. Galbūt būtų galima tiksliau sudėlioti vakaro eigą ir informuoti šeimą iš anksto, kas vyks, ko mes tikimės ir pan. Keletas tokių paprastų dalykų, bet tiesiog paklausti ir išgirsti atsakymą. Manau, tai yra pirmas labai svarbus žingsnis ir tiesiog išgirsti su supratimu, kad, jeigu tam žmogui to reikia, tai yra svarbu, mes tai galime padaryti.
