Vaikystėje pats turėjo „invalido pažymėjimą“, kviečia neišskirti žmonių su negalia iš kitų
„Didžiausią toleranciją žmogui su negalia pastebiu Skandinavijos šalyse, ten jie labiausiai integruoti į visuomenės gyvenimą. Beje, Lietuva dar tikrai gana mažai prisitaikiusi prie žmogaus su negalia. Taip pat matau, kad iš esmės užsienyje žmonių su negalia taip neišskiria iš visų kaip pas mus, ir aš su tuo sutinku.
Pats vaikystėje turėjau negalią – astmą, turėjau tuometinį „invalido pažymėjimą“ ir visą vaikystę praleidau ligoninėse, sanatorijose, bendraudavau su daug ir itin sunkias negalias turinčių vaikų, kurių negalių su mano nepalyginsi. Kai daug laiko praleidi kartu, matai, kaip kiti vaikai jaučiasi, kaip su jais, būna, elgiasi suaugusieji. Ką pastebėjau tada ir dabar, kad bet kurio amžiaus žmogų su negalia paverčia didesniu neįgaliuoju, nei jis yra ar toks jaučiasi. Būna, perdėtai kontroliuoja, pernelyg gaili, padaro iš jo tokį ligonį, kad, rodos, pats negali funkcionuoti, – viską už jį atlieka. Tokių dalykų daryti nereiktų.
Mes patys tuo metu, kai visi mūsų gailėjo, ligoninėse ir sanatorijose varžydavomės, kuris didesnis ligonis, nes tas būdavo kietesnis. Toks buvo, mūsų, vaikų, humoras, bet išties perteklinis dėmesys, ligos ar sindromo sureikšminimas, žmogaus su negalia savarankiškumo neugdymas neduoda nieko gero jam pačiam“, – sako Orijus.
Keliautojas pasakoja, kad Norvegijoje, kur dažnai lankosi ir bendrauja su lietuviais, jie kiek skiriasi nuo mūsų tautiečių, gyvenančių Lietuvoje, – niekaip neišskiria žmogaus su negalia, nesvarbu, kokią ją beturėtų. Jie draugauja ir bendrauja visi kartu kaip lygūs su lygiais.
„Bet yra ir kitokių pavyzdžių. Štai Indijoje labai daug žmonių su negalia, jų matai visur. Žinojau dar prieš keliaudamas į šią šalį, kad daug jų matysiu, tai lyg ir buvau nusiteikęs, bet kai pamatai, negali nereaguoti. Ten žmonės iš esmės negalia naudojasi, kad gautų pinigų, – tiek suaugę žmonės, tiek tėvai, auginantys vaikus su negalia. Gailu žiūrėti, kai žinai, kad ten vaikai būna žalojami specialiai, nemažai filmų sukurta apie tai. Toks vaikas tampa visos gausios šeimynos pragyvenimo šaltiniu“, – Indijoje matytus skaudžius vaizdus prisimena Orijus.
Daugybė šeimų iš Lietuvos išvyksta dėl savo vaikų negalių ir požiūrio į juos
„Dažnai sutinku emigrantų lietuvių šeimų, auginančių vaikus su negalia, kurie išvykę būtent dėl savo vaikų negalių. Jų vaikai arba išgyvendavo patyčias, arba negaudavo specialistų pagalbos, arba būdavo nepritaikyta infrastruktūra. Airijoje kalbinau čia gyvenančius šilutiškius, jie augina vaiką su cerebriniu paralyžiumi, išsikraustė iš Lietuvos dėl visų trijų priežasčių. Airijoje gavo visa tai ir daug daugiau, tarp to – visuomenės, nepriklausomai nuo žmonių amžiaus, toleranciją. Norvegijoje mane labai nustebino valstybės skiriamas dėmesys žmonėms su negalia. Ten yra specialių darbuotojų, kurie apsigyvena su negalia turinčiu suaugusiu žmogumi, su juo būna, jam padeda, dirba kartu“, – kitų šalių pavyzdžius pateikia keliautojas.
Orijus pasakoja, kad kai dirbo žurnale „Panelė“, jame būdavo rubrika „Parama“, ir jis kiekvieną mėnesį rašydavo apie įvairias negalias turinčius žmones. Iki šiandien nemažai su kuo iš jų palaiko ryšius. „Sunkiausia negalia ir istorija, kurią rašiau, buvo apie vaikiną, gimusį be rankos ir kojos. Jis taip pat išvyko iš Lietuvos, gyvena Anglijoje, seku jo ir kitų gyvenimus, kaip jiems sekasi“, – apie negalią turinčius lietuvius, gyvenančius svetur, pasakoja kelionių žurnalistas.
Jauni žmonės kenčia patyčias, su jais nenori draugauti
Orijus, paklaustas, kiek mato tolerancijos mūsų šalyje žmonėms su negalia, atsako, kad nors jos daugėja, mums dar to labai trūksta. Šitai gali patvirtinti kad ir kuriai nors seksualinei mažumai priklausantis žmogus ar tas, kuris yra kitos tautybės, rasės ar religijos.
„Netolerancija kitam ir netaktiškumas vis dar išlenda vienokiu ar kitokiu formatu. Tarkime, darbo rinkoje, kur tai dar labai ryšku, tarp jaunimo. Nemažai važinėju po Lietuvos mokyklas, kaskart girdžiu istorijų, kaip jauni žmonės su negalia pasakoja, kad juos atstumia, sako skaudžius žodžius, nenori draugauti. Aplinkiniai, ne tik jauni, bet ir suaugę, iki šiol bado pirštais į kitokį žmogų. Tai yra keista ir nežinau, su kuo susiję. Juk mūsų neauklėja, kad būtume blogi vieni kitiems. Čia juk nei valstybė, nei įstatymai to nereguliuoja, patys žmonės tai daro – skaudina vieni kitus. Bet turbūt turi daug laiko praeiti, kartų pasikeisti, kad būtume pakantesni, empatiškesni, supratingesni vieni kitiems“, – mano Orijus.
Daug autistiškų žmonių sutinka keliaujant traukiniais
Į klausimą, kiek keliaujant tenka sutikti būtent autistiškų žmonių, Orijus atsako, kad tikrai nemažai jų mato skirtingose šalyse ir ypač vienoje transporto priemonėje – traukiniuose. Jis sako panagrinėjęs, kodėl taip yra: sužinojo, kad autistiški žmonės labai mėgsta traukinius, mat ten juos hipnotizuoja, įtraukia, jiems įdomu.
„Atsimenu, prieš dvejus metus traukinyje, kuris vyko iš Vilniaus į Varšuvą, sutikau vieną jaunuolį. Kai susipažinome, pastebėjau, kad jis gal kiek kitoks, bet viskas dėl to gerai. Kai pokalbio metu man pradėjo vardinti, kaip ir kur traukinys susijungia su kitais traukiniais, pasakė net jų numerius, iš kur, į kur važiuoja, kur galima persėsti ir kitus dalykus, aš tikrai buvau apstulbęs, kaip galima visa tai žinoti. Kai jis nuėjo, pasikalbėjome su šalia sėdėjusia moterimi, viską girdėjusia, ji psichoterapeutė, tai iškart pasakė, kad šis vaikinas greičiausiai autistiškas. Beje, su juo mes susisiekiame FB, jis dažnai parašo. Ir kai atsiranda koks nors naujas reisas, visuomet paklausia, ar aš važiuosiu“, – apie vieną iš susitikimų pasakoja Orijus.
Sutinkami autistiški žmonės dažniausiai turi neeilinių sugebėjimų, siūlo pažiūrėti filmą apie tai
Keliautojas sako, kad autistiškų žmonių iš esmės aplink labai daug, tik mes nesuprantame, kol jie nepasako ar kaip nors kitoniškai kalba, elgiasi: „Man atrodo, kad autizmas yra viena iš tų diagnozių, kai sunku identifikuoti. Žmonės prisistatydami dažniausiai nesako, kad štai, aš esu autistiškas, o ir jų vienodų nebūna, kiekvienas skirtingas. Dar kartą įrodymas, kad kai nežinai, tai viskas gerai, o kai jau sužinai diagnozę, tai pradedi tame žmoguje ieškoti ar trūkumų, ar skirtumų.“
Orijus, keliaudamas ir sutikdamas daug žmonių, sako pastebintis vieną dalyką, kuris yra bendras būtent autistiškiems, – šie jam būna panašūs į genijus.
„Kai kurie į autizmo sindromą dažnai žiūri kaip į kokį trūkumą, o mano sutikti žmonės tikrai itin protingi, turi neeilinių, išskirtinių gebėjimų, ypač gerą atmintį, protingesni ir už mane, ir už didžiąją dalį visuomenės. Tiems, kurie nieko nežino apie šį sutrikimą, siūlau pažiūrėti puikų filmą „Lietaus žmogus“. Aš jį žiūrėdamas išvis pirmą kartą išgirdau apie autistiškus žmones. Ten yra tokia scena su telefono knyga, kuria parodomas jų genialumas“, – sako žurnalistas.
Orijus pasakoja, kad sutinka ne tik autistiškų vaikų, jaunimo, suaugusių, bet ir lietuvių, kurie su jais dirba: „Štai Airijoje viename miestelyje dvi lietuvės įkūrė autizmo centrą. Viena jų buvo mokyklos psichologė, o kita – berniuko mama, kuriai ši psichologė ir pranešė įtarianti, kad jos sūnus yra autistiškas ir kad galbūt reiktų išsitirti. Jos tapo draugėmis, išleido knygą, turi tą centrą ir atidaro tinklą, plečiasi visoje Airijoje. Toje pačioje Airijoje filmavau Biržiškos gimnazijos mokytoją, kuri kasdien dirba su autistiškais vaikais, padeda jiems mokytis, būna šalia, kai reikia. Tikrai nemažai jų sutinku ir visuomet įdomu išgirsti įvairias istorijas.“