Kalėdos – laukiama šventė
Šio straipsnio herojus – kaunietis Julius (vardas redakcijai žinomas), jau 20 metų dirbantis pradinių klasių mokytoju. Pašnekovo teigimu, jo darbas tikrai nenuobodus, bet ir nelengvas – vyras sako nežinantis kitos tokios specialybės, kurioje kasdienybė būtų tokia greitai besikeičianti.
Kaip pasakoja Julius, Kalėdos jo namuose – išties laukiama šventė. Pašnekovo žmona kasmet pasirūpina, kad namuose būtų laikomasi šventinių tradicijų, o ir pačios žmonos gimtadienis – visai prieš pat šventes. Dėl šios priežasties šventinį laikotarpį Julius juokais vadina dvigubo laukimo reikalu.
Kasdien dirbantis su vaikais, kaunietis sako matantis ir mažųjų šventines nuotaikas. Panašu, kad vaikai švenčių laukia dėl pačių įvairiausių priežasčių.
„Vaikai laukia kalėdinių atostogų, kelionių, laiko su šeima. Kiti sako, kad laukia švenčių, nes galės ilgiau pamiegoti. Mokiniams svarbu ir per šventes pagyvėjantis, gražesnis miestas, taip pat galimybė susitikti su močiutėmis, seneliais. Na ir aišku, dovanos tikrai ne paskutinėje vietoje“, – šypsodamasis pasakoja Julius.
Prakalbęs apie kalėdines dovanas, kaunietis išduoda, kad jo šeimos nariai dovanėlėmis keičiasi kiekvienais metais. Pašnekovas patikina, kad didelių sumų šventėms neišleidžia – mieliau renkasi įteikti smulkias dovanėles.
Kostiumas – „tikra sintetika“
Dovanos dovanomis, bet kur kas įdomiau pasikalbėti apie Juliaus veiklą, vykdomą šventinio laikotarpio metu. Paprastai tariant – dar iki pandemijos kaunietis šokdavo į Kalėdų senelio kostiumą ir vesdavo vaikams bei suaugusiems skirtus renginius. Bet apie viską – nuo pradžių.
Dar prieš 15 metų Julius sulaukė kvietimo iš darželio, kurį tuo metu lankė jo dukra. Darželio auklėtojos pranešė, kad yra ieškomas žmogus, kuris galėtų persirengti Kalėdų seneliu ir vieną vakarą praleisti su vaikais. Ilgai nedvejojęs, Julius sutiko padėti ir išbandyti save nauju amplua.
Ir nors viskas galėjo pasibaigti šiuo vienu vakaru, kaunietis naujosios veiklos taip greitai neatsisakė. Kalėdų seneliu jis persirengė dar ne vienerius metus, po jų veiklą buvo nutraukęs keleriems metams, tačiau iki pandemijos ir vėl tęsė, ką pradėjęs.
„Dar iki man imantis šios veiklos pamačiau žmogų, kuris, ko gero, tapo mano įkvėpimu. Vieno renginio metu pastebėjau vyrą, kuris buvo persirengęs Kalėdų seneliu. Jis nebuvo pedagogas, tačiau man labai patiko tai, kaip jis elgėsi – tikriausiai, tai buvo pirmas kartas, kada aš mačiau ne stovintį, o judantį, žaidžiantį, prašantį Kalėdų senelį. Jei sutiksiu šį vyrą, reikės jam stipriai padėkoti“, – apie įkvėpimą imtis minėtos veiklos pasakoja kaunietis Julius.
Tačiau kad imtųsi šios šventinės veiklos, pradinių klasių mokytojui vien tik įkvėpimo nebūtų užtekę – reikėjo pasirūpinti ir Kalėdų senelio kostiumu. Pasirodo, surasti šį apdarą nebuvo itin lengva.
„Šio drabužio mes ieškojome labai ilgai. Aplankėme prekybos centrus, parduotuves, tačiau bergždžiai. Jau maniau, kad dėl kostiumo reikės kreiptis į siuvėją. Tačiau vieną kartą važiavome pro Ukmergę ir netikėtai vienos parduotuvės vitrinoje išvydome Kalėdų senelio kostiumą. Kadangi jis stovėjo vitrinoje, pardavėja jo nenorėjo parduoti, tačiau po ilgų derybų sutiko“, – šypsodamasis pasakoja pašnekovas.
Jis priduria, kad tikslios Kalėdų senelio kostiumo kainos neprisimena, tačiau skaičiuoja, kad naujasis apdaras galėjo atsieiti nuo 100 iki 150 litų.
Kad ir koks gražus yra Kalėdų senelio kostiumas, Julius sako – jį vilkėti yra viena sunkesnių darbo dalių. Pašnekovas pasakoja, kad po kostiumu jis pasivelka marškinėlius, kurie po vieno pasirodymo būna tiesiog gręžiami – mat kostiumas, Juliaus žodžiais tariant, yra „tikra sintetika“. Vyras sako, kad jeigu vieną vakarą turi vesti kelis renginius, jis būtinai pasiima atsarginius marškinėlius.
Vaikai tampa detektyvais
Kaunietis Julius pasakoja, kad Kalėdų seneliu jis galėdavęs persirengti tik vieną savaitę per metus. Tokį trumpą paslaugos teikimo laiką nulemdavo kiti rūpesčiai – renginiai, vykdavę mokykloje, kurioje jis dirba, taip pat ir pagrindinis mokytojo darbas. Vis tik, sako Julius, tie laimingieji, kurie spėdavo užsakyti pašnekovo paslaugą, Juliaus renginiuose sulaukdavo, tačiau kitiems kauniečiui tekdavę ir atsakyti.
Toliau Julius pasakoja, ką reiškia vienam vakarui pavirsti Kalėdų seneliu.
„Žinote, vaikai ir suaugusieji tikisi skirtingų dalykų. Vaikai, žinoma, labiausiai laukia dovanų. Aš prašydavau, kad dovanas jie užsidirbtų žaisdami, atlikdami įvairias užduotis. O suaugusieji nori džiaugsmo, geros emocijos, įdomių žaidimų“, – apie darbą su skirtinga publika pasakoja Julius.
Jis priduria, kad renginiai su vaikais užtrukdavę nuo pusvalandžio iki valandos, o suaugusiuosius yra tekę linksminti ir tris valandas.
O ar kauniečiui Juliui pasirodymų metu yra nutikę nemalonių situacijų? Pašnekovas patikina – yra buvę išties visko, pavyzdžiui, patampymų už Kalėdų senelio barzdos. Tačiau kaunietis sako žinantis, kas padeda užtikrinti, kad pasirodymas praeitų sklandžiai. Jeigu vaikai yra užimti ir žaidžia, sako kaunietis, jiems rūpės tik žaidimai, o ne pikti pokštai.
Ne vienerius metus Kalėdų seneliu persirengiantis pašnekovas sako, jog žmones galima suskirstyti į tris grupes: vieni yra tie, kurie dar tiki Kalėdų seneliu, kiti – kurie jau nebetiki, o treti – kurie Kalėdų seneliu patiki iš naujo. Jis papildo, kad vaikai, kurie dar tiki, tačiau jau nori įtarinėti, tampa pačiais tikriausiais detektyvais.
„Prisiminiau vieną įdomią istoriją. Mano paties mokiniai, ketvirtokai, į kalėdinį renginį atsinešė praėjusių metų šventės nuotraukas. Rodė jas man ir klausė, ar aš esu Kalėdų senelis. Jie bandė argumentuoti, kad aš, kaip ir Kalėdų senelis nuotraukose, esu su akiniais, bet galiausiai viską išdavė mano akys. Supratę, kad vis tik jų mokytojas ir yra Kalėdų senelis, vaikai jautėsi lyg tikri detektyvai. Tačiau tai nesutrukdė pačiam renginiui ir gerai nuotaikai“, – prisimindamas tokį nuotykį pasakoja Julius.
Pasirodo, yra buvę ir daugiau situacijų, kai vaikai suprato, kad pas juos apsilankė netikras Kalėdų senelis. Kaunietis pasakoja, kad kartą mokykloje, kurioje jis dirba, nebuvo spėta užsakyti Kalėdų senelio persirengusio žmogaus paslaugos, tačiau Julius žinojo – jeigu persirengs jis, vaikai jį tikrai atpažins.
Tačiau buvo sugalvota išeitis – Julius mokiniams pranešė, kad šįmet Kalėdų senelis nespėjo pas juos atvažiuoti, tačiau atsiuntė savo kostiumą ir pačiam Juliui patikėjo išdalinti dovanas. Pašnekovas pasakoja su vaikų pagalba apsirengęs raudonąjį kostiumą, o galiausiai vaikai ėmė jį vadinti Kalėdų seneliu. „Problema buvo išspręsta“, – džiaugiasi kaunietis.
Mokytojo darbas panašus į Kalėdų senelio
Tiesa, Kalėdų seneliu persirengiantis Julius išduoda ir tokios veiklos užkulisius. Norėdamas užsiimti minėta veikla, pirmiausia kaunietis apsilanko Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, kurioje vienai savaitei išsiima diskotekų vedėjo patentą. Julius juokiasi – diskotekų vedėjo pažymėjimas yra arčiausiai to, kuo jis užsiima vedamuose renginiuose. Toks patentas Juliui atsieina apie 50 eurų.
Kalbai pasisukus apie finansus, įdomu sužinoti ir tai, ar Juliaus vykdoma veikla yra pelninga. Pašnekovas išduoda, jog anksčiau matematika buvusi tokia – už vieną renginyje apsilankiusį vaiką jo kišenė pasipildydavo trimis eurais, tačiau apibendrindamas pašnekovas sako, kad už tris renginius jis gaudavęs apie 100 eurų.
„Nežinau, tai daug ar mažai, bet man prisidurti prie algos užtenka“, – sako pašnekovas.
Julius jau minėjo, kad iki pandemijos jis aktyviai dalyvaudavęs renginiuose, tačiau net ir pandemija šios veiklos nesustabdė – tereikėjo persikelti į kompiuterių ekranus. Pašnekovas pasakoja, kad tokiems nuotoliniams renginiams jis paruošdavo kompiuterinių užduočių, o dovanas vaikams palikdavo iš anksto. Julius priduria, jog šįmet, kai su pandemija susijusių ribojimų jau nėra, jis, vilkėdamas Kalėdų senelio kostiumu, planuoja sudalyvauti viename renginyje.
Skaitant Juliaus istoriją, išties gali pasirodyti, kad savo veiklą vyras vykdo su tikru užsidegimu. Dėl kokių priežasčių kauniečiui patinka vienam vakarui tapti Kalėdų seneliu?
„Matote, aš esu pakankamai ramus žmogus, bet jei jau imuosi kokios veiklos, noriu ją tęsti. O ir mokytojo darbas yra be galo panašus į Kalėdų senelio – reikia stebinti, klausti, suteikti džiaugsmą, išmokyti. Renginių metu tampu savotišku moralės sergėtoju – paklausiu vaikų, ar jie tikrai buvo geri, pradžiuginu geru žodžiu“, – apie mokytojo ir Kalėdų senelio darbo panašumus kalba kaunietis Julius.
Jau minėjęs, kad su Kalėdų senelio kostiumu tenka pakęsti karštį, pašnekovas išduoda ir dar vieną sunkumą, su kuriuo susiduria renginių metu. Jis sako, kad visuomet jaudinasi, kad nepabėgtų kokia nors aprangos detalė. Tiesa, kartą taip jau yra nutikę – suplyšo Juliaus segėtas diržas, o tuomet pasimatė visi po Kalėdų senelio kostiumu vilkėti drabužiai. Laimei, viena renginyje dalyvavusi mama paskolino savąjį diržą ir Julius buvo išgelbėtas.
„Man patinka persirengti Kalėdų seneliu ir eiti į renginius. Žinote, aš negalėčiau būti sargas, nes nemoku sėdėti vienoje vietoje, o būti Kalėdų seneliu yra visiška to priešingybė“, – pasakojimą apie savo šventinę veiklą užbaigia kaunietis Julius.