Taigi, pirmosios Sankt Peterburgo eglutės nelabai kuo ir išsiskyrė, buvo puošiamos taip, kaip ir kituose kraštuose. Pirmiausia ant eglutės šakų sužibo žvakutės. Neturtinguose namuose jos karštu vašku buvo tvirtinamos tiesiai prie šakos, nors XIX amžiuje jau buvo galima įsigyti ir specialių segtukų žvakutėms. Žmonės taip pat mėgo žvakutes įstatyti į stiklinius įvairių spalvų indelius, vadinamus žibintėliais, ir juos sukabinti ant šakų. Kiti labai svarbūs papuošimai buvo obuoliai. Šaltiniuose dažnai minimi Krymo obuoliai. Gal tai buvo labai populiari veislė, o gal dėl spalvos ir formos jais labai tiko puošti eglutę? Trečiasis, tešlos gaminiams atstovaujantis, elementas transformavosi į įvairius konditerinius gaminius, mat rusų ortodoksų bažnyčia kalėdaičių neturi. Rusiškas eglutes ėmė puošti meduoliai, sausainiai ir saldainiai. Pamažu papuošimų gausėjo, jų įvairovė didėjo, tačiau visi kiti papuošimai papildė ir pagausino tris pirmapradžius elementus. Prie vaisių arsenalo pamažu prisidėjo mandarinai, kriaušės, vynuogės, taip pat ir graikiniai riešutai. Juos padengdavo plona folija, iš jų gamino įvairius kitus papuošimus. Auksuotą riešutėlį per ponų namuose rengiamą eglutės šventę dovanų gaudavo žymaus rusų prozininko Antono Čechovo (1860–1904) apsakymo herojus – kaimo vaikas mažasis Vania.
Daugelis papuošimų idėjų atkeliaudavo iš vokiškų kraštų. Pavyzdžiui, kad eglutė labiau suspindėtų, pasitelkti įvairūs blizgučiai. Vokiškuose kraštuose jau anksčiau eglutes imta gražinti plonų metalinių siūlų juostelėmis, tad netrukus ir Sankt Peterburgo eglutes ėmė puošti nuo viršaus iki apatinių šakų paleistas „lietutis“. Nuo XIX amžiaus vidurio „lietutį“ ir spirale susuktus blizgučius Rusijoje iš plonos folijos ėmė gaminti specializuotos eglutės papuošimų artelės. Kartu su žvakutėmis jie sukurdavo magišką šviesos atspindžių žaismą. XIX amžiaus viduryje atsirado stiklinių žaisliukų, tiesa, jie buvo iš storesnio stiklo ir sunkesni nei šiuolaikiniai. Tai – mums gerai pažįstami tradiciniai burbulai, karoliukai, varvekliai, įvairūs sferiniai veidrodiniai papuošimai. Pirmieji stikliniai žaisliukai atkeliavo iš Saksonijos, ši laikoma jų tėvyne, vėliau buvo pradėti gaminti ir vietinėse stiklo gamybos dirbtuvėse. Jie buvo mažai kam įperkama puošmena. Senovinių žaisliukų žinovai teigia, jog XIX amžiaus pabaigoje nusipirkti stiklinį žaisliuką buvo tas pats, kas šiuolaikiniam peterburgiečiui ar kito Rusijos miesto gyventojui įsigyti automobilį.
Sankt Peterburgo aukštuomenė negailėjo pinigų eglutei, dėl jos vyko tikros varžytuvės – kas papuoš prabangiau ir ryškiau. Kaip papuošimai buvo naudojami brangūs audiniai: šilkas, muslinas, kašmyras. Turtinguose namuose vietoj žaisliukų ant eglutės šakų puikuodavosi vertingi juvelyriniai dirbiniai: auskarai, žiedai ir karoliai. Ant šakų sukabindavo ir vaikams dovanojamus žaislus. Tai buvo lėlės, kareivėliai, arkliukai, būgneliai ir kt.
Įvairios artelės siūlė pigesnių papuošimų iš vatos bei papjė mašė (tai masė, gaminama iš smulkinto popieriaus, vandens, gipso, kreidos, krakmolo, klijų ir pan.). Tokie gaminiai būdavo dengiami kalio druska: ji suteikdavo paviršiui lygumo ir spindesio.
Vėliau labai populiarūs tapo paruoštukai iš kartono, vadinami kartonažais. Tai įvairios iš kartono pagamintos plokščios figūrėlės su reljefinės spaudos papuošimais, padengtos aukso ar sidabro spalvos dažais. Šie papuošimai, kaip ir daugelis kitų, pirmiausia išpopuliarėjo Vokietijoje, iš ten paplito į kitas šalis, taip pat ir į Rusiją. Patys gražiausi eglutės papuošimai iš kartono gimė Drezdene, jie iki šiol yra žinomi kaip Drezdeno kartonažai (vok. Dresdner Pappe).
Drezdeno kartonažai atsirado jau XIX amžiaus viduryje, tačiau Sankt Peterburge jais imta plačiau prekiauti XIX–XX amžių sandūroje. Šių papuošimų formos pasižymėjo ypatinga įvairove: nuo gyvūnėlių, augalų, namelių, muzikos instrumentų iki raitelių, dviratininkų, karietų ar garlaivių. Pirmieji Drezdeno papuošimai buvo tarsi figūrėlės iš popieriaus, prilyginamos popierinei skulptūrai.
Vėliau, amžių sandūroje, jie tapo paprastesni, sudedami iš mažiau detalių, tad tapo labiau įperkami. Po 1910 metų paplito plokščios figūrėlės, suklijuotos iš dviejų pusių. Šių paprasčiausių Drezdeno kartonažų pavyzdžiu papuošimus iš kartono imta spausdinti ir Rusijos spaustuvėse. Taip gimė rusiški, vėliau sovietinio laikmečio, kartonažai, savo reljefo linijų subtilumu bei kompleksiškumu stipriai nusileidžiantys vokiškiems. Šiandien pačiame populiariausiame Sankt Peterburgo senienų turguje „Udelnaya“ Drezdeno kartonažai yra paklausi prekė, tačiau ant prekeivių prekystalių pasirodo itin retai. Gausiai prekiaujama tik vietinės gamybos sovietinių laikų kartoninėmis figūrėlėmis, kurios šiandien kainuoja vos po kelis eurus.
Kiek kainavo kartonažai anuomet ir kokios buvo galimybės jų įsigyti? Apie tai, kaip Sankt Peterburgo gyventojai pasirūpindavo šiais itin populiariais papuošimais iš kartono, yra išlikę nemažai literatūrinių atsiminimų. Anot amžininkų, jais prekiavo Maskvoje įsikūrusi universalinė parduotuvė „Miuras ir Merilizas“ (rus. „Мюръ и Мерилизъ“). Tai 1857 m. Sankt Peterburge škotų verslininko ir jo svainio užregistruotas prekių ženklas, – jie pradėjo didmeninę prekybą moteriškomis skrybėlėmis ir baldais. Atidarę filialą Maskvoje, verslininkai pastatė prekybos centrą, išplėtė prekių asortimentą ir jau XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje tapo pirmąja Rusijos universaline parduotuve, skirta viduriniajai klasei. Čia buvo galima įsigyti visko, išskyrus maisto produktų. Veikė ir nuotolinė prekyba, – prekės į europietiškąją Rusijos dalį buvo pristatomos geležinkeliu arba paštu. Tarp kitų Rusijos mažmeninės prekybos pasaulyje dar nematytų naujovių derėtų paminėti prekių katalogus su kainomis, kabinas drabužiams pasimatuoti ir galimybę grąžinti netikusią prekę. Naujas pastatas iškilo 1908 metais šalia Didžiojo teatro, jame šiandien veikia Maskvos centrinė universalinė parduotuvė (rus. ЦУМ, Центральный универсальный магазин). Taigi, įvairūs šaltiniai teigia, jog kiekvienas Rusijos gyventojas galėjo parsisiųsti kartonažų paštu. Paprastesni kainavo 40 kapeikų, brangiausi siekė net 1 rub. 20 kap. Jie buvo siunčiami lapais su įspaustomis detalėmis, šias reikėjo patiems išimti ar iškirpti bei suklijuoti. Reta XIX–XX a. eglutė apsieidavo be šių itin populiarių papuošimų iš kartono. Amžininkai prisimena, kaip surinkinėdavo papūgėles auksiniuose narveliuose, namukus, žibintuvėlius. Tarp jų būdavo ir auksinių angeliukų su taip pritvirtintais sparneliais, kad šie galėjo plasnoti.
Eglutės papuošimų įvairovė su laiku didėjo, tą liudija ne tik amžininkų atsiminimai, bet ir sveikinimo atvirukai. XX amžiaus pradžios eglutės jau buvo kur kas puošnesnės, jos net šiandien mus gerokai nustebintų puošybos išradingumu ir įvairove. Be įprastų burbulų, karoliukų, širdelių, įvairiaspalvių girliandų, šaudyklių, blizgučių, ant jų šakų puikavosi vėliavėlės, žiedai, varpeliai, kankorėžiukai, žibintuvėliai, grybai, lėlės, krepšeliai, namukai, arkliukai, karietos, parašiutai, visas arsenalas kanopinių ir raguotųjų. Rastume ne tik angeliukų, bet ir velnių, juokdarių, net kaminkrėčių. Ant eglutės buvo kabinami brangių žmonių laiškai, į popierių suvyniotos ir kaspinu perrištos „dovanos“. Reiktų akcentuoti, kad nors papuošimų arsenalas augo, pirmapradžiai elementai išliko tie patys: ant kiekvienos eglutės būtinai degė žvakutės, ant šakų kabojo obuoliai, saldainiai, meduoliukai bei sausainėliai.
XX amžiaus pradžioje išpopuliarėjo eglutės žaisliukų reklama. Dažname periodinės spaudos numeryje rašoma, kur galima įsigyti eglutės papuošimų ir net jų rinkinių. Daug reklamos būdavo žurnale „Niva“.
Pavyzdžiui, 1894 metų žurnalo „Niva“ 49 numeryje praktiški verslininkai siūlo papuošimų kolekcijų eglutei už 5 rub., 10 rub., 15 rub., 25 rub., 50 rub. ir net 100 rub. Įdėtas toks skelbimas: „Kiekviena kolekcija, net ir už 5 eurus, taip sudaryta, kad joje yra visko, kas būtina eglutei papuošti. Kolekcijos po 25 rub., 50 rub. ir 100 rub. ypač tinka didelėms šeimoms, mokykloms, prieglaudoms, turgavietėms, susirinkimams, labdaros tikslais, pensionams ir kitoms įstaigoms. Maloningai prašau nedelsiant teikti paraiškas kolekcijoms, jų sudėties kiekis ribotas, nes į jų sudėtį įeina naujovių iš užsienio, kurių negalima pakartotinai atsivežti iki švenčių. Atsiskaitymas pristačius prekes. Užsakymai telegrafu įvykdomi iš karto. Sankt Peterburgas, Nevskio pr. 20–31. Bazar.“
Kai kuriuose skelbimuose smulkiau paaiškinama ir kolekcijos sudėtis. 1916 metais „Sankt-Peterburgskie vedomosti“ skelbė, kad į 5 rub. kolekciją įeina vėliavėlės, žvakutės, žvakučių laikikliai, beždžionės, paryžietiški paukšteliai, braziliški drugeliai, fejerverkai, karoliai, daugybė kartonažų, lietutis, kometos, žvaigždės ir kt. Verslininkai jau prieš gerą šimtmetį mokėjo sumaniai vilioti pirkėjus. Į 1886 metų „Sankt-Peterburgskie vedomosti“ įdėtas skelbimas apie vykstančią kalėdinę mugę, kurios metu galima įsigyti visko, ko tik širdis geidžia tiek suaugusiems, tiek vaikams, o eglutei papuošti siūloma daugiau nei 500 naujienų! Siūloma įsigyti kartonažų, šaudyklių su staigmena, auksinio lietučio, seneliukų, paukštelių ir kitokių puošmenų.
Be komercinių skelbimų, kur ir kaip įsigyti eglučių ir jų puošmenų, buvo spausdinami ir praktiški patarimai, kaip įtvirtinti eglutės kotą, kokios dekoracijos tinkamos po ja ar šalia jos. Turtinguose namuose šalia eglutės galėjai išvysti paveikslą su žiemos peizažu, o neturtinguose – pliušinį zuikutį.
Štai 1909 metų žurnalas „Niva“ pateikia išsamių instrukcijų, kaip patiems po eglute susikurti žiemos peizažą, arba ant eglutės šakų pritvirtinti voratinklį mezgantį pliušinį savo rankų darbo vorą.
Įvedus elektrą pastatuose ilgainiui pasikeitė ir eglutės apšvietimas. 1872 metais pirmą kartą elektra papuošta eglutė puikavosi Sankt Peterburgo bajorų susirinkimo salėje. XIX a. pabaigoje elektrinės girliandos atkeliavo ir į miestiečių namus. Žvakutės kėlė nuolatinį gaisro pavojų: juk neretai šventei pasibaigus ir vaikams ant jos sulipus, ši nuvirsdavo ant žemės. Daugelis šeimų nuolat pasakodavo, kaip vienais ar kitais metais šventės metu užsidegė namai. Ant eglutės slypėjo ir daug kitų pavojų. Kad ant šakų kabinami konditerijos gaminiai ir riešutai būtų spalvingesni, jie buvo dažomi specialiais dažais, į kurių sudėtį įeidavo nuodingų medžiagų. Saldainių popierėliuose buvo švino, obuoliai apvarvėdavo dažytų žvakučių vašku. Visus šiuos skanėstus valgę vaikai dažnai apsinuodydavo. XIX amžiaus periodikoje radosi gydytojų perspėjimų tėvams dėl pavojų, kuriuos kelia eglutės papuošimai.
IV dalies pabaiga. V dalyje – apie rankų darbo eglutės papuošimus, Mstislavo Dobužinskio ir kitų menininkų eglutes.