J. Lapatinsko Kalėdos: rogutės, gumbai ir „bombioškės“, kurios ir rankas galėjo nutraukti

Žinomi žmonės su DELFI skaitytojais ir toliau dalinasi nuotraukomis, kuriose jie prieš daug metų prie puošnios žaliaskarės pozavo kalėdiniame mokyklos ar darželio žiburėlyje, įsiamžino su Kalėdų seneliu ar dovanų maišais. Šįkart savo kalėdinį vaikystės nuotraukų albumą atvertė dainininkas Justinas Lapatinskas.

Paklausus, kokie prisiminimai jam iškyla prakalbus apie Kalėdas vaikystėje, Justas susimąsto: „Kalėdos... Pagalvokim... Pamenu vienas Kalėdas, kai sniego buvo kalnų kalnai... Ankstyvas ir šaltas rytas, aš su vyresniuoju broliu ir mama važiuojame autobusu į kaimą pas gimines. Autobuse truputį šalta, bet rankose laikomas šokoladinis senis kažkaip tą šaltį sumažina...“

Ir, žinoma, apelsinų kvapas. „Juk seniau jų ne taip paprasta būdavo gauti, tačiau per Kalėdas jų kalnai atsirasdavo, - šypsosi atlikėjas. - Dar į atmintį įstrigusios rogutės, kalniukai, gumbai ir „bombioškės“ - tos tikrosios, kurios, spėju, galėdavo ir rankas nutraukti.“ Tiesa, romantiškai žiemą prisimenantis J. Lapatinskas prisipažįsta niekada netikėjęs Kalėdų seneliais.

„Mano geriausiais Kalėdų seneliais buvo mano šeima, - šypsosi jis. - O dovanos nebūdavo svarbios. Aš kažkoks kitoks vaikas buvau. Man regis niekada Kalėdų seneliu netikėjau. Nes kiekvienais metais vis kitas senelis būdavo. Kažkas buvo ne taip.... Be to, ne visi jie geri ir nuoširdūs. Kai kurie tik apsimesdavo Kalėdas mėgstantys. Suaugusį apgauti dar gali, o vaiko – nepavyks.“ 

Tiesa, suaugęs Justas pats kiekvienais metais persirengia Kalėdų senelio kostiumu ir, kaip juokauja, eina vaikų gąsdinti. Taip jau šeštus metus.

„Savo mokinukus pernai, pamenu, gerai pavaikiau. Šiemet apsiribosiu kaimynų, draugų šeimomis ir savo giminės atžalomis“, - tikino J. Lapatinskas.

Atlikėjas mano, kad ši graži žiemos šventė yra ne tam, kad imtum, o tam, kad duotum. „Kuo daugiau, tuo geriau. Bent šitą tiesą per savo gyvenimėlį supratau“, - prisipažįsta švenčių laukiantis Justas.