Skrydžiai – pigiau grybo

Dar rugsėjo viduryje šmirinėjant interneto platybėse, man prieš akis iššoko pasiūlymas – skrydžiai Vilnius–Viena–Vilnius kainuoja vos keliasdešimt eurų. Išduosiu paslaptį, tokių skrydžių į austrišką eleganciją kainų galite rasti ir dabar, tarkime vasarį suskraidyti į abi puses galima už 50 Eur. Na, kur jau kur, o į Vieną manęs ilgai kalbint nereikia, juolab kai savaitgalis joje atsieis tiek pat kiek tarkime Birštone ar Druskininkuose. Parašiau bičiulei „Varom?“, po 4 minučių jau pirkau bilietus. Laikas – lapkričio antroji pusė – tobulas ta prasme, kad nuo lapkričio vidurio Vienoje startuoja didžiosios kalėdinės mugės, o tai yra kaip teleportacija į pasakų pasaulį.

Bilietai jau elektroniniam pašte, dabar reikia susirasti, kur gyventi. Kadangi mūsų kelionė – trumpa, nuo penktadienio iki sekmadienio, itin svarbu, kad apartamentų lokacija būtų patogi, nereiktų ilgai važinėti metro. Nesame snobiškai nusiteikusios mergelės, tai paprasta, tvarkinga vieta miegoti su tvarkinga vonia ir geru susisiekimu buvo viskas, ko ieškojome, dangiškų migdolų ir krištolinių taurių šįkart nereikia. Galop itin populiarioje apartamentų nuomos svetainėje radome iš nuotraukų tikrai pakankamai tvarkingą vieno kambario butuką su virtuvėle, atsiliepimų daug ir jie geri, nepilni keturi kilometrai iki centrinės miesto dalies. Užsisakėm, ramu.

Artėja skrydžio diena, mano telefone – jau ištisi planai, ką reikia aplankyti, kur nueiti, kur valgysim štrudelius, kur šnicelius, kur gersim karštą vyną. Susisiekiame su apartamentų nuomotoju dėl savo atvykimo laiko ir detalių, kaip gausime raktus. Jis atsiunčia nuotrauką, kad buto raktai bus paslėpti… motoroleryje. Taip, motoroleryje. Po skrydžio atvažiuojame traukiniu į savo rajoną ir pradedame dairytis balto motorolerio. Man jau ima juokas, į kokias orientacines varžybas įsivėlėm, bet randame minėtą, nuotraukoje matytą motorolerį, draugė bando atidaryti dėtuvę (ar kaip pavadinti tą vietą, kurioje dviratėje priemonėje galima kažką įsidėti), šioji – kaip reikiant išklibinta, matyt ne pirmą kartą lupama su nekantrumu. Na, išradingiau nei po kilimėliu.

Apartamentuose – plaukuota staigmenėlė ir didelės meilės įrodymai

Galop raktus pavyksta išsiimti. Užeiname į vidų – butas tikrai toks, koks nuotraukose. Iš pirmo žvilgsnio. Tiesa, juntamas rūkalų kvapas, bet pačios kaltos, neperskaitėme, kad bute rūkoma. Austrijoje daug kur įprasta rūkyti viduje. Iš pirmo žvilgsnio viskas kaip ir neblogai, kol aš nenutariu pailsėti ant lovos.

Hofburgo rūmai (Justinos Asakavičiūtės nuotr.)

Žinote, kaip atrodo šviežiai pakeista patalynė? Ir žinote, kaip atrodo patalai, kuriuose jau kažkas miegojo? Taip, aš irgi žinau. Tai šiuose garantuotai jau kažkas miegojo. Suglamžyta, sukuista ir mėginta tvarkingai pakloti lova man ima kelti įtarimus. Bandau save įtikinti, kad taip negali būti ir čia aš „svaigstu“. Tai – dažno žmogaus yda įvairiose gyvenimo situacijose mėginti save įtikinti, kad čia jis ar ji klysta, nors faktai tiesiog braižo akis. Atverčiu antklodę, čia – ant pagalvės juodi ilgi plaukai, o lovoje… Lovoje devynios galybės plaukų, kurie tikrai ne nuo galvos. Imu intensyviai dairytis ir suprantu, kad šitas kūno plaukų festivalis apėmęs visą erdvę ir kur kur, bet tokioje lovoje aš šiąnakt tikrai nemiegosiu.

Mano bičiulė, dar vis nenorėdama pažvelgti plaukuotai tiesai į akis, atsisako rašyti buto savininkui su prašymu pakeisti numiegotą patalynę, nes vis dar yra strigusi „taip negali būti“ būsenoj. Aš tuo tarpu jau ieškau siurblio. Išsiurbiu butą, ant stalo – riebaluotos rankos atspaudas, tualetas irgi keliantis įtarimų. Apie tai, kaip atrodė paklodė, nedaugžodžiausiu, jei kartais skaitote tekstą valgydami. Netrukus einame į kitame kvartale esančią parduotuvę, gal kokių patalynės užvalkalų rasime. Radome tik užvalkalus pagalvėms, pasiimame juos, taip pat dezinfekcinių valiklių paviršiams, kažkaip nuojauta sako, kad nepakenks pasišvarinti.

Grįžtame, imame šveisti ir dezinfekuoti butą. Dabar jau turėčiau valgyti tą štrudelį, bet tokiomis aplinkybėmis jis tikrai gali palaukti. Draugė nueina į tualetą ir išėjus pareiškia, kad dabar jau mes rašysime tą laišką buto savininkui. Galvoju, kas berymant ant klozeto kardinaliai pasikeitė. „Šiukšlių dėžėje – krūva pakuočių nuo prezervatyvų“, – sako man draugė, po truputį galvoje suvedanti sąsajas tarp tos šiukšlių dėžės ir patalynės, kurios neskalbtumas visgi tikrai nesivaidena.

Nepatinka? Išsiskalbkit

Peržiūrėjome kitų būstų Vienoje pasiūlymus, tačiau esame čia itin populiarų tarp turistų savaitgalį, viskas iššluota arba likę pasiūlymai keliolika kilometrų iki centro. Skubiai suraitėme laišką buto savininkui, kad pačius dulkėtus ir riebaluotus apartamentus mes jau išsiurbėme, išvalėme ir išdezinfekavome, tačiau tokioje numiegotoje lovoje miegoti – tikrai ne, tad arba atvežkite naują patalynę pats, arba mes einame per Vieną jos ieškoti. Tiesa, kur Austrijoje artėjant vėlyvam vakarui nusipirkti naujus patalus, turbūt nežinotų net dažnas austras. Čia tau ne Lietuvėlė, kur prieš vidurnaktį užsimanęs atsuktuvo, rasi, kur tokį įsigyti. Čia vakarais visi žmonės ilsisi, pardavėjai irgi.

Savininkas skubiai atrašo nė nemėgindamas neigti neplautų patalų ir apšnerkšto buto versijos bei ramiai sau pareiškia „Pastato apačioje, rūsyje yra skalbyklė ir džiovyklė. Ten įmesite monetų, išsiskalbsite, įmesite dar – išsidžiovinsite“. Ties šitu manyje kadaise studijuota diplomatija baigiasi, „duok telefoną“ sakau draugei ir atrašau tam gudručiui, kad mes į Vieną gi ne skalbti ir ne džiovinti atskridome. „Tai čia tik pora valandų. Jei neturite monetų – nueikite į parduotuvę, išsikeisite“ atrašo jis ir suprantu, kad nieko nebus. Kai kada tiesiog turi sau pripažinti, kad čia jau nieko nebus.

Naktis artėja, einame į antrą orientacinių varžybų dalį „surask sklepe skalbiankę“. Nusileidžiame į požemius, čia – vaizdas panašus kaip senuose lietuviškų daugiabučių rūsiuose, kur derėtų eiti garsiai žingsniuojant, kad potencialiai šonuose tykančios pelės tavęs išsigąstų pirmiau nei tu jų. Draugė eina pirma, aš iš paskos uoliai atlieku žingsniuotojos pareigas. Randame minėtą skalbyklę, džiovyklę ir kažkokį aparačiuką, kuriame įmetus 50 centų monetą išsiperki vieną kilovatvalandę, su kuria gali skalbti ar džiovinti. Jau gūglinu, kiek kilovatvalandžių mums turėtų prireikti. Tik kad tų centų neturim. Bet gudrutis juk rašė, ką daryti. Eiti į parduotuvę išsikeisti, gi kas čia tas vienas vakaras iš dviejų Vienoje, paskirtas siurbimams, skalbimams ir centų paieškoms vietoje šnicelių, kalėdinių mugių ir vyno.

Išeiname laukan, mūsų pastate pamatau seną, iš pažiūros apleistą bariuką, Vienoje tokių nemažai – daugiabučių pirmuose aukštuose įsikūrusios knaipės, kur keli vietiniai ateina pagurkšnoti. Nežinau, kaip jos išsilaiko, bet matyt austrų žmonos yra iškėlusios ultimatumą „nesivedi tų kelių draugelių kas vakarą namo, atsidarai sau apačioj „barą“ ir ten sėdit“. Sakau, čia ir gausime tų monetų. Įeiname, draugė jau kalbina senuką, šio bariuko šeimininką, kuris iškart supranta, kodėl mums reikalingos monetos, ir ieško, kaip jas pakeisti. Aš tuo tarpu dairausi, prirūkytoje prieblandoje matau prie stalo pusamžį vyrą su moteriške. Šis, ignoruodamas damą pašonėje, žiūri į mane, mirkt mirkt vis viena akimi. Draugei sakau „Jam nervinis tikas, ar ne?“ „Ne, Juste, jis tau mirksėjo“, – grąžina į svaiginančią realybę draugė ir nešam kudašių iš šitų vilionių. Gi mums skalbtis reikia, nėra kada burkuoti!

Kompensacijos pasiūlymas priminė patyčias

Grįžusios šiaip ne taip, apsiginklavusios pirštinėmis, nurengiame patalus, nešame skalbti ir džiovinti. Iš skalbyklės skalbinius reiks išimti ir perdėti džiovinti po valandos, tad nėra tikslo traukti į miestą, nes tuoj pat teks grįžti. Nutariame pasėdėti savo bebaigiamoje čiustyti karaslystėje. Šita visa situacija jau nebekėlė pykčio, tik juoką, pradėjome dairytis, ko pagal skelbimo aprašymą šiame bute dar nėra: kavos aparatas turėjo būti, bet nėra, mikrobangų krosnelė turėjo būti, bet nėra, „Playstation“ konsolė turėjo būti, bet ir jos nėra. Nebetramdydama juoko paraginu draugę parašyti buto šeimininkui, kad kol čia skalbiamės taip norėtųs pažaisti Playstation ir išgerti kavutės, bet net čia jis mus apmovė.

Kalėdinis savaitgalis Vienoje (Justinos Asakavičiūtės nuotr.)

Išimame skalbinius, perdedame į džiovyklę ir čia jau suprantam, kad triumfo akimirka artėja. Kol tris valandas darbuosis džiovyklė, mes galime viltingai ieškoti, kas vėlyvą vakarą mums duos skanią vakarienę. Vakarienę gavome nuostabią, grįžusios į butą parsinešėme pagaliau švarią, akinančiai baltą patalynę, o ir pati kelionė visgi įsimins ilgam, idealiuoju atveju tai būtų buvęs tiesiog gražus savaitgalis Vienoje. Dabar gi – vis įdomiau. „Gal ryt einam sutvarkyti kitų butų, praktikos jau yra“, – pasiūlau draugei, bet visgi renkamės vizitus kalėdinėse mugėse. Tiesa, grįžusios į Lietuvą, parašėme laišką nuomos platformos administracijai apie vieno iš dviejų vakarų Vienoje užsiėmimus. Šie pasiūlė grąžinti 10 proc. pirmos nakties nakvynės kainos. Tiesą sakant, dezinfekcinėms priemonėms, valymo reikmenims, pagalvių užvalkalams ir skalbyklės aparačiukui išleidome didesnę sumą, tad toks pasiūlymas pasirodė tik dar vienas kelionės kuriozas ir iliustracija, kad apartamentų nuomos platforma jūsų interesais tikrai nesirūpins. Mielieji, tokią kompensaciją pasilikite sau.

Vienos taip lengvai nesugadinsi: štai, ką būtina aplankyti

Laimė, Viena – per daug nuostabi vieta, kad tokie patyrimai galėtų ją iš esmės sugadinti. Kai būsite joje – nepralenkite ne tik senamiesčio ir vietų aplink Katedrą bei Vienos operos pastatą. Čia, prie Katedros, puošiama asketiška, bet itin jauki, gyva eglutė (varžytuvės dėl eglių įspūdingumo suprantamos lietuviams, bet tikrai ne austrams), vyksta maža kalėdinė mugė. Neturintiems daug laiko, tačiau norintiems pamatyti kalėdinę Vieną greit ir visu gražumu, derėtų pėsčiomis pradėti nuo Katedros apylinkių, užlipti ant Albertinos muziejaus apžvalgos aikštelės nužvelgti gražuolytę Vieną iš aukščiau, traukti link Operos pastato, tada pėstute link Rotušės aikštės. Čia pakeliui būtinai stabtelėkite prie Hofburgo rūmų – šis pastatas tiesiog gniaužia kvapą savo architektūra, o prie vieno įėjimo į rūmus tarp gausybės kabančių trispalvių rasite ir Lietuvos, mat nuostabioje istorinėje vietoje posėdžiauja Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO), kurios viena šalis narė ir yra Lietuva.

Čia pat labai rekomenduoju užeiti ir į Nacionalinę biblioteką – prisiekiu, tai yra neapsakomo grožio erdvė. Kitoje gatvės pusėje – įspūdingas didžiulis muziejų kvartalas, tikrai verta užsukti bent apsidairyti kieme, jei neketinate eiti į pačius muziejus, nors tikrai rekomenduočiau pasirinkti bent vieną. Na ir visai netoliese – įspūdingoji Vienos Rotušė – pastatas stulbinantis visus metus, tačiau žiemą čia pakvimpa tikrų tikriausia pasaka, mat Rotušės aikštėje vyksta bene didžiausia Vienoje Kalėdų mugė su tūkstančiais lempelių, čiuožykla, šviečiančių širdžių medžiu, gausybe mažų parduotuvėlių ir, žinoma, karštu vaisių punču bei vynu, kurio vienas puodelis kainuoja nuo 5,40 – 6 eurus, dar 5 Eur paliekate kaip užstatą, kurį grąžinę puodelį atsiimate arba pasiliekate atminimui dailų kalėdinį puodelį.

Kainos šoko tikrai nesukels, tačiau jį gali sukelti eilės

Kalbant apie kainas, juokaujame, kad po Lietuvos išsigąsti svetur tampa vis sudėtingiau. Kadaise, pamenu, Vienos kainos tikrai keldavo šoką, dabar taip nebėra. Štai austriška klasika – karštutėlis štrudelis legendinėje kavinėje atsiėjo 5,20 Eur, skalbimo vakarą vakarieniauti ėjome į mažiau žinomą, tačiau labai smagią ir skanią pub tipo vietą, čia didžiulis sultingos jautienos mėsainis su bulvytėmis ir austrišku sidru atsiėjo 22 eurus. Yra dvi vietos tuo pačiu pavadinimu „Figlmüller“, į kurias žmonės būriais traukia paragauti austriškų šnicelių. Šnicelio dydis čia – kaip nemaža serviravimo lėkštė, dviem neperalkusiems žmonėms vieno tokio šnicelio – per akis. Jo kaina šioje legendinėje vietelėje – 19,90 Eur. Tiesa, garnyrus reikės nusipirkti atskirai.

Ketinantiems kažkiek maisto pirkti parduotuvėje ir gamintis jį namuose – parduotuvėse kainos praktiškai nesiskiria nuo lietuviškų. Kalbant apie viešąjį transportą – nuo oro uosto iki miesto centro susisiekimas – itin patogus, nuolat važiuoja S7 traukinys, kaina dviem žmonėms – apie 7–8 Eur. Nuo namų iki oro uosto naktį vykome su pavežėju, Vienoje veikia ir Lietuvoje populiarios pavežėjų programėlės. Nuo oro uosto buvome nutolę apie 18 km., už kelionę naktį sumokėjome 27 Eur. Pavežėjų paslaugos iš centro į 3–4 km. nutolusias gyvenvietes populiariuoju metu savaitgalį – apie 10 Eur. Naktinis gyvenimas Vienoje – kiek brangesnis, bet vėlgi ne ką skiriasi nuo prabangesnių vietų Vilniaus centre. Pavyzdžiui, taurė vyno prabangiame bare pačiame Vienos centre su panoraminiu vaizdu į Katedrą – apie 9 Eur, alkoholinis kokteilis – apie 14–16 Eur, stiklas alaus – apie 7,5 Eur. Nakvynės kainos – labai įvairios, priklausomai nuo to, ko norite. Tarkime, dabar planuojant kelionę kovo savaitgalį itin paprastą kambariuką ar vietą hostelyje dviem žmonėms galite rasti net už 50 Eur nakčiai, maži jaukūs apartamentai dviems 3 km. nuo centrinės metro stoties su virtuvėle ir vonia – 114 Eur dviems už dvi savaitgalio naktis. Rasti nakvynę prie pat Katedros kovo viduriui galėtumėte už maždaug 400–450 Eur dvi naktys dviem žmonėms. Sumų lubos čia sunkiai surandamos, nes viskas, kaip sakiau, priklauso nuo prabangos, lokacijos ir laiko, kuriuo atskrendate.

Vienintelis dalykas, kuris tikrai gali priblokšti ir neleisti pasinerti į planuotus gastronominius patyrimus, – siaubingos eilės. Prie minėtų šnicelių žmonių jūra tokia, tarsi kažkas primokėtų ragautojams. Kiek mažesnės, bet vis tiek didelės eilės ir prie kitų gerai vertinamų restoranų Vienoje, senųjų ištaigingųjų kavinių. Ir ne, jei atvykę penktadienį sugalvosite užsisakyti staliuką šeštadieniui ar sekmadieniui – jums tikriausiai nepavyks. Staliukų rezervacija siūlyčiau pasirūpinti dar iki skrydžio. Štai ir viskas. Mėgaukitės Viena – kultūros, didybės, operos ir Kalėdų sostine. Ir neleiskite niekam sugadinti jūsų emocijos, net jei ne viskas eisis taip, kaip tikėjotės. Juk kelionėse taip nutinka nuolat ir būtent tai prisiminimuose išlieka ilgiausiai. O dar svarbiau – nepamirškite, kad tai, ką matome Instagram, ne visada yra tai, kuo žmonės iš tiesų gyvena. Glamūrinė Viena mano storiuose neatskleidė to, į kokį butą grįšime miegoti, lygiai kaip glamūrinių santykių, santuokų, atostogų ar išpuoselėtų namų nuotraukos ne visada koreliuoja su laime širdyje tų, kurie tose nuotraukose pozuoja.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį. Daugiau informacijos Taisyklėse ir info@delfi.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją