Kūčios ir Kalėdos dvaruose: kaip šventė dvarininkai ir kokius papročius puoselėja iki šiol

Tai, kas buvo ant dvarų Kūčių vakarienės stalo, nedaug pakitę pasiekė ir XXI a. Tačiau tam tikrų papročių skirtumų visgi būta. Kokie buvo svarbiausi šeimos ir viso dvaro papročiai?

Kūčių ir Kalėdų šventės dvaruose

Viena gražiausių šeimas suartinančių švenčių, Kūčių vakarienė, apipinta vertybėmis, religiniais papročiais, perduoda tradicijas iš kartos į kartą. Dvarų paveldo tyrėjas architektūros istorikas Marius Daraškevičius pasakoja, kad dvarininkai nepamiršdavo ir gausaus stalo, ir tradicijų, nors tradicijos šiek tiek skyrėsi ir pačiuose dvaruose.

„Dvaras nėra tik šeima. Tai visa institucija su visais darbuotojais, kurie ten dirba ir ta institucija sena, perduodanti iš kartos į kartą tradicijas ir tų papročių buvo gerokai daugiau ir jos ypatingai atsispindėjo per tokias svarbias metines šventes, – sako M. Daraškevičius. – Dvarų būta įvairių. Vieni – labai tradiciniai, mediniai, santūrūs, šiaurietiškų proporcijų, architektūros. Kiti – labai impozantiški, mūriokai, didžiuliai rūmai ar net pilaitės, atspindi didikų statusą, jų ambicijas. Tad, be abejo, kitaip ir buvo švenčiama. Reikėtų žvelgti, ar tai didiko namai, ar tradicinio bajoro, kuris visus metus gyvena tame pačiame name, jokių Vilniaus ar Varšuvos karnavalų nemato – jo ratas mažesnis, papročiai labiau sustabarėję, tradiciškesni. Didiko jau ir stalas gausesnis, ir prie jo daugiau žmonių bus sukviesta“.

Ruošėsi panašiai, kaip ir dabar tą darome

Kūčių vakarienei, anot pašnekovo, pasiruošimas mažai kuo skyrėsi nuo dabartinių rūpesčių – iki Kūčių susilaikoma nuo didelio maisto kiekio, šventiniam vakarui gaminami tradiciniai patiekalai, rūpinamasi dovanomis.

„Mes nepuolame labai daug valgyti iki Kūčių, susilaikome, ypač paskutinėmis dienomis. Kūčių vakarienė yra pasninko vakarienė, ant stalo nematysime mėsos, patiekalai labai panašūs. Galbūt tokie patiekalai, kurie buvo ant bajorų, didikų stalo ir ko mes šiandien neturime, tai, pavyzdžiui, patiekalai iš migdolų – įvairūs drebučiai ir panašiai. Lyg nunykę, mažiau turime ir barščių su „ausytėmis“ – skaidrus sultinys su grybais įdarytais koldūniukais. Kai kuriuose regionuose išlikę, kai kur mažiau žinoma apie juos. Kūčia taip pat ne visur išlikusi, nors dvarininkai ją mini. Yra tam tikri patiekalai, ypač, prabangesni, kaip migdolai ar vyno sriubos, ar dar kažkas, kur skamba labai egzotiškai ir tikrai reikalauja tam tikrų lėšų, to netekome. Bet dabar migdolų galime gauti kur tik norime, – nusišypso dvarų paveldo tyrinėtojas.

Išskirtiniai turtingųjų patiekalai

M. Daraškevičius pastebi, kad bene populiariausia būdavo migdolų sriuba, kuri buvo gaminama iš trintų migdolų ir baltos duonos minkštimo. Šis patiekalas vis dar gaminamas Ispanijoje – šalta migdolų sriuba „Ajo Blanco“, o šios sriubos istorija siekia ir Romos imperijos laikus.

„Duonos ir riešutų sriuba yra nepapratai skani. Kažkada dar amžiną atilsį močiutė sakė: „Kaip skanu, noriu ir kitais metais!“. Jei ieškote idėjų, kokią sriubą pakeisti vietoj barščių su „ausytėmis“ – ieškokit svogūnų sriubos, vyno sriubos ar „Ajo Blanco“ migdolų sriubos, kuri labai skani ir paįvairins stalą. Galima sakyti, kad ją valgė ir grafai Tiškevičiai, ir kitos didikų giminės, kurios galėjo įpirkti riešutus ir baltą duoną“, – pasakoja pašnekovas.

O aš žinote, kas yra Kūčia? Anot M. Daraškevičiaus, šis patiekalas taip pat nėra visai nunykęs Lietuvoje.

„Kūčia – rytiniuose rajonuose labiau išlikęs patiekalas. Tai grūdų ir visokių razinų mišinys. Jos kilmė siejama su Rytų Kijivo, su Rūsios tradicija, bizantiška tradicija. Lenkijoje ji nežinoma. Tai čia tokia Ukrainos, Baltarusijos ir Lietuvos įdomi tradicija, kuri, akivaizdu, Lietuvoje taip pat ne visur buvo paplitusi“, – sako M. Daraškečius.

Mažiau prabangos nereiškė mažiau maisto

Istorija pasakoja, kad Kūčios ir Kalėdos buvo itin laukiamos, tai buvo didžiausios metų šventės, tačiau stalai gausiau patiekalais buvo nuklojami per Velykas.

„Priminimuose šaltiniuose rašoma, jei lygintume su Velykų stalu, kuris buvo labai spalvingas, papuoštas žalėsiais, kepiniais – Velykų bobos, šakočiai ir panašiai, dydis ir pompastika liejosi, tai Kūčių stalas atvirkščiai – labai santūrus, baltas, monochrominis, puoštas eglišakėmis šonuose, ir to tokio didelio džiugesio nėra – toks minoriškas labai. Tačiau patys patiekalai – ir puošnūs, ir išvaizdūs. Vieni mini, kad buvo 9 patiekalai, kiti – kad 12 patiekalų, tai skaičius varijuoja, apie kiekio simboliką sudėtinga ir kalbėti. Tarpukariu kalbama apie 12 patiekalų. Kalbant apie ankstesnius laikus, XIX amžiuje minima 9 patiekalai. Stalo puošyba – žvakės arba žibalinės lempos, nes elektros ne visi turėjo ir tarpukariu, tad tos magijos labai daug. Visi mini šieną – tas stalas buvo minkštas, kampuose padėdavo 4 rugių pėdus – tai vėlgi simbolika. Esame ūkininko sodyboje, bajoras – irgi ūkininkas, ne tik karys, politikas, bet ir ūkininkas. Taigi, turime daug gražių simbolių. Tie patys šiaudai – burtai, tai stalas džiugus buvo, nes buvo buriamasi“, – pasakoja dvarų paveldo tyrinėtojas.

Išlikusios tradicijos

Pašnekovas pastebi, kad kai kurios šiandien turimos tradicijos mažai skiriasi nuo buvusių dvaruose. Vakarienė prasidėdavo plotkelės laužimu, o ceremoniją pradėdavo arba vyriausias žmogus, arba kunigas. Po to jau ragaudavo valgius, o po valgio skambėdavo kalėdinės giesmės ir
vykdavo dovanų teikimai. Taip pat buvo lankomasi ir vakarinėse mišiose.

„Praktiškai visi mini, kad vakarienės prasiveria salono durys ir pro jas pasimato eglutė. Eglutė puošiama būtent Kūčių dieną ir Kūčių vakarą įžiebiama. Žvakutės buvo tikros, ilgai juk nepažaisi su tokia egle. Būtent tuo metu, kai visi pamato eglutę. Kartais ji statoma ant žemės, kartais pakeliama ant stalo, Nebūtinai jos dydis ypatingas. Minimi įvairūs žaislai – popieriniai, stikliniai, keramikiniai ir kitokie. Salone būna tos dovanos sudėtos ant stalo ir tuomet jos teikiamos pagal meilę nuopelnus ir panašiai. Kitur randu, kad dovanos teikiamos pirmą Kalėdų rytą. Kur ir kada – tai šeimos tradicija, turbūt, kiekviena šeima tai dėlioja pagal savo ritualą ir kaip paveldėjo iš kitos šeimos – mamos, močiutės pusės“, – rašytinių šaltinių informaciją perpasakoja M. Daraškevičius.

Dvaruose pirmoji Kalėdų diena buvo skiriama laikui su šeima. Ši tradicija daugelio lietuvių šeimose vis dar gyva. Nemažai dėmesio buvo skiriama kalėdinių pietų patiekalams, o kai kurios šeimos būtent tada tik dalydavo dovanas.

„Labai įdomi tradicija yra užfiksuota būtent Kretingos dvare. Jie nesikeisdavo dovanomis, darydavo tokį kaip loterijos laimės šulinį. Kiekvienas ištraukdavo po tris bilietus – kuklesnį, vidutinį ir brangų bilietą ir tuomet gaudavo atitinkamas dovanas – labai kuklią simbolinę, kažkokią vidutinę ir prašmatnią. Tuomet jau galėdavo keistis, nes jei berniukas gaus lėlytę, o mergaitė šautuvą, gal ir nelabai džiaugsis. Tai irgi labai graži tradicija. Pusdienis kaip ir išspręstas ką veikti. Tada, be abejo, pietūs, o pietūs užtrukdavo gana ilgai – iki II Pasaulinio karo be 5 patiekalų buvo ne pietūs. Galėjo būti ir daugiau nei 12. Nesibaigiantis sėdėjimas prie stalo su kažkokiomis pertraukomis – spektakliai, šešėlių teatrai, vaidinimai, pašokimai ir panašiai. O dar medžioklės sezonas. Tai prašau, kiek pramogų šiuo žiemos sezono metu“, – vardija pašnekovas.

Dvaruose tarnai taip pat nebuvo pamiršti ir nors jų šventinis stalas nebuvo toks gausus, kaip dvarininkų, dovanų sulaukdavo ir darbininkai, ir darbininkų vaikai.