Kunigas kviečia Kūčias ir Kalėdas paversti visų mums brangių žmonių artumo ir širdies švente: „Pamirškite visas nuoskaudas, nesusipratimus, nesutarimus, padėkite blogas emocijas į šalį, – joms tikrai ne vieta prie jūsų šventinio stalo. Būkite paprastesni, atlaidesni ir supratingesni vieni kitiems, nesureikšminkite beprasmių dalykų, dažniau užmerkite akis, jei kas nors nepatinka, – mažiau pastabų, teisimo ir patarimų. Išsaugokite pagarbą kitų nuomonėms, sprendimams, taip išsaugosite artumą ir meilę vienas kitam. Tik visi kartu būsite stiprūs – juk vieni patys sau mes nieko negalime. Tiesiog būkite atviromis širdimis, dekite tikėjimu ir dėkingumu, kad turite vienas kitą, ir švęskite gyvenimą.“
Nereikia galvoti, ką apie jus mano kiti, jūsų gyvenimas – tik jūsų rankose
„Kūčios yra Kristaus gimimo išvakarės ir neturėtų būti eilinė šventė ar tiesiog pasisėdėjimas namuose. Labai svarbu kurti artumą ir bendrystę su artimiausiais, svarbiausiais žmonėmis, kurie yra mūsų gyvenime. Kiekvienas žinome, kad iš kartos į kartą daugybę metų mūsų tautoje tai labai reikšmingas vakaras, grąžinantis mus prie mūsų šaknų: prie to, kas mes esame, kur einame ir ką perduodame savo vaikams, – tiems, kurie bus po mūsų.
Labai norėčiau, kad žmonės išgirstų itin svarbų dalyką šiandieninėje geopolitinėje situacijoje, mūsų šalyje vykstant konfliktams, kokie jie bebūtų, – galime vieni kitiems padėti, vieni kitais pasitikėti, būti kaip tauta vieningi, tik reikia nesusireikšminti, išmokti pamatyti, išklausyti ir nenusisukti, būti truputį jautresniems“, – sako V. Vaišvilas.
Į klausimą, kaip šventes išgyventi vienišiems žmonėms, kuriems jos būna itin liūdnos, kunigas atsako, kad per šventes nereikia likti su savo vienišumu: „Reiktų surasti jėgų išlipti iš vienatvės ir liūdesio. Jei kankina liūdesys dėl to, jog Kalėdos nebe tokios, kokios buvo, ir vienišumo jausmas stipresnis už šventę, nenusiminkite. Liūdesį ar nerimą atiduokite Jėzui. Taip ir sakykite, kai būsite savo paties tyloje: „Jėzau, tu žinai, kad man sunku, man liūdna, man skaudą širdį, kad šiandien yra taip, kaip yra.“ Dievas visada išklauso tyros širdies šauksmą. Be Dievo neišlipsi iš depresijų ar liūdesio pelkės. Mes patys atsakingi už savo gyvenimą, mes žinome daugybę kelių, bet žmogiškai paklaidžiojame, kol surandame tikrąjį kelią. Nukrentame ir atsistojame, susitepame ir nusivalome, padarome žaizdų kitiems ir sau, patiems pavyksta išsigydyti, kitiems paliekame ilgam kraujuoti.
Būna ir taip, kad gyvename ne gyvenimą, o iliuzijomis, susikurtomis baimėmis. Nereikia gyventi tuo, ką kiti pagalvos, ką pasakys. Jūsų gyvenimas – tik jūsų rankose, Dievas yra šalia.
Aš pats kitais metais norėčiau atnaujinti paprotį ir Kalėdas švęsti su vienišais, nepritekliuje gyvenančiais. Turiu tokią viltį, kad visi būsime kartu ir nė vienas nesijaus nereikalingas: jiems bus kur ateiti, bus kas jų laukia, kas apkabina, girdi, išklauso, nuramina. Tiesiog būna šalia.“
Kai dingsta baimės, prisipildo bažnyčios
Druskininkų bažnyčios kunigas pastebi, kad prieš Kalėdas ypač daug žmonių ateina išpažinties: „Emocinis pervargimas, perdegimas darbuose, sudėtingi santykiai, dvasinis sunkumas ir nerimas dėl ateities, vykstant karams ir kitiems neramumams, tikrai labai jaučiasi. Stiprybės, šviesos ir tikėjimo galime ieškoti pačiame artimiausių žmonių rate, bažnyčioje, Dieve; atverkime savo bažnyčių duris visiems, juk Jėzus sako: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, aš jus atgaivinsiu.“ Nuostabus jausmas, kai Tavęs laukia.“
Kunigo parapijoje, Druskininkų miesto bažnyčioje, pasak V. Vaišvilos, jaunimo yra labai daug, publika įvairi: „Turime virš 50 patarnautojų, yra jaunimo grupė, kuri rūpinasi giedojimais; nepasakyčiau, kad pas mus renkasi tik garbaus amžiaus žmonės, ateina tikrai labai daug skirtingo amžiaus žmonių. Jeigu į bažnyčią ateina tik vyriausios kartos atstovų, tai pati bendruomenė turėtų klausti, kas su jais negerai, jeigu jų vaikai ir anūkai kartu nesimeldžia, neina į bažnyčią, nekuria bendrystės per tikėjimą. Problema gal ta, kad tokia bendruomenė yra negalinti į save pažvelgti kritiškai, jai gerai, kaip yra, sakyčiau, ten trūksta sveiko jaunatviškumo, kuris nepriklauso nuo amžiaus. Sunku melstis ar daugiau praleisti laiko su verkšlentojais, ir normalu, kad tokią aplinką sveikas žmogus aplenks.
Tai, kad pas mus ateina jaunų žmonių, yra ne mano nuopelnas, o Dievo, aš esu toks pats kaip ir visi: ir stiprus, ir trapus, ir jautrus, ir silpnas, ir emocingas, ir liūdnas, ir linksmas, ir pakylėtas, ir pavargęs, kaip ir visi mes. Manau, pirmiausia neturi likti sienų tarp kunigo ir parapijiečių. Turime vieni kitų nebijoti, o kai atsiranda normalus santykis ne per atstumą, kai bet kada gali pasisveikinti, paklausti, kaip gyveni, atsitinka nuostabių dalykų. Ne kunigas turi laukti, kol su juo parapijietis pasisveikins, bet pats jam iš tolo turi pamojuoti, nusišypsoti. Kai dingsta baimės, bažnyčios prisipildo.“
Paklausus, kaip pats sutiks gražiausias metų šventes, V. Vaišvilas atsako: „Kol visi šeimos nariai buvo gyvi, visuomet švęsdavau su jais. Atminty ir širdy – šilti, jaukūs ir Kalėdomis kvepiantys senelių namai. Kai tapau kunigu, Kūčias dažniausiai švenčiu vienas. Šiais metais taip pat būsiu vienas, bet aš neliūdžiu. Per jas visada prisimenu Kūčias pas senelius, netgi jaučiu eglutės, šieno ir močiutės šventinių kepinių kvapą – būtent tokį, kuris pasitikdavo vos įėjus į namus. Pačias Kalėdas švęsiu lankydamas parapijiečius, labai laukiu susitikimų su jais, neabejoju, kad bus nuostabus laikas.“
