Įžvelgia daug buitiškumo
Peržvelgęs 10 pagal dydį Lietuvos miestų Kalėdų eglių nuotraukas, M. Petruškevičius svarstė, kad bendras vaizdas gal ir geresnis nei ankstesniais metais, vis dėlto atkreipė dėmesį, kad dažnai iš noro padaryti egles jaukias, modernias, per daug nueinama į kičą. „Lygiai tas pats, kaip su mūsų miesto čiuožykla. Pamatėme nuostabų vizualą, o kas iš to išėjo, turbūt matome visi. Lietuvoje taip nutinka labai dažnai: pateikiamas vizualas, bet rezultatas jo dažnai neatitinka. Turbūt tas pats ir eglių kausimais yra įvykę.
Man susidaro įspūdis, kad daugiausia egles daro tik tos įmonės, kurios galbūt neturi dizainerių ir tų žmonių, kurie visą tą grožį kurtų. Tai yra daugiau komercija ir supratimas, kad už tai jie gauna didelius pinigus. Bet čia turbūt ne tik išskirtinai Lietuvoje. Tačiau šitas dalykas labai stipriai veikia ir viskas yra šablonas“, – nuomone dalijosi pašnekovas.
Įspūdingu dekoru ne tik sostinės, bet ir užsienio šalių objektus puošiantis M. Petruškevičius sakė visose eglėse įžvelgiantis labai daug buitiškumo: „Nėra jokių kūrybinių sprendimų. Atrodo, turi metus laiko ir sugeba tik tris sausainius pagaminti. Bet ne sausainiuose, o visoje atmosferoje yra esmė. Juk kalbame apie pagrindinių miestų egles, ne apie priemiesčių eglutes. Visi turi labai daug idėjų, bet kažkaip tos idėjos niekad nevirsta realybe.“
Pašnekovas išskyrė tas egles, kurios turi erdvės ir yra ne konstrukcijų formos, nes, jo žodžiais, „pastatyti metalinę konstrukciją ir ją apdekoruoti nėra labai didelis mokslas“.
Trys favoritės
Šiųmetės M. Petruškevičiaus favoritės – Vilniaus, Klaipėdos ir Mažeikių eglės. Tiesa, visų jų išpildymui dekoratorius turi pastabų.
Pačiai Vilniaus eglei M. Petruškevičius sakė neturintis priekaištų, ji – graži, tačiau konstrukcija, imituojanti kalėdinį žaisliuką, visai nesužavėjo: „Eglė graži dėl to, kad yra labai paprasta – tiesiog eglutė su lemputėmis. Tačiau atmosferą kuria ne tik eglė. Ją kuria detalės, kurios kažką transliuoja, žmonės girdi muziką, mato kažkokį veiksmą ir pan. O ne tik eglę, nes tokių pristatyta ant kiekvieno kampo. Čia jokio stebuklo. Todėl žmonės ir dievina dekorus, kuriuose – daug detalių, o čia jų yra per mažai – tik nieko netransliuojanti konstrukcija ir eglė.
Kalbant apie konstrukciją aplink eglę, ji yra visiškai nereikalinga arba tiesiog netinkama. Nes čia vėl išėjo taip: norėta, bet negalėta. Neišėjo burbulas, neišėjo kalėdinis žaisliukas, kurį visi turėjo perskaityti. Išėjo tiesiog ratai, sieninės konstrukcijos ir įprastas sprendimas, kuris truputį paturbintas lemputėmis. Bet tai nėra kalėdinis žaisliukas ir jis netransliuoja tos energijos, atmosferos.“
M. Petruškevičiaus teigimu, jeigu mintis buvo kurti būtent kalėdinį žaisliuką, jo išpildymas galėjo būti panašus į stiklinį burbulą, kurį papurčius jo viduje ima kristi „sniegelis“ ir skamba muzika:
„Tai paprasti sprendimai, jie nėra brangūs, bet čia jau yra kūrybiniai dalykai. Man trūksta to burbulo išpildymo. Jeigu jie šitą konstrukciją, pateikiu nemokamą idėją, būtų, pavyzdžiui, apdengę plastikiniu „stiklu“, grotų muzika, viduje eglė suktųsi ant rato ir dar purkštų sniegelis, būtų atkartotas tas vaikystės prisiminimų burbulas, būtume sulaukę kitokio efekto ir tikriausiai ne tik Lietuvos mastu. Čia pažiūrėta labai buitiškai. Mano nuomone, Vilniaus eglė būtų gražesnė be konstrukcijos, jeigu tai nėra iki galo išpildyta idėja.“
Klaipėdos eglę M. Petruškevičius pavadino puikia ir truputį panašia į Niujorko eglę, tik sumažinta jos kopija. Tačiau užsiminė, kad truputį pasigenda aplinkos: „Eglutė graži, bet čia yra miestas, kur ta atmosfera? Tik iš pareigos pastatyti eglę? Žmonės turi ateiti mėgautis, tad būtina kurti ir aplinką.“
Mažeikiams M. Petruškevičius rekomenduotų pašalinti aplink eglę esančias dekoracijas, taip pat nuimti eglės viršūnę ir tiesiog palikti ją tokią: „Nes tos dekoracijos labai subuitina ir padaro pigų vaizdą, o be jų eglė atrodytų nuostabiai, taptų tokia senų laikų vintažine eglute.“
Labiau tiktų priemiesčiui, bet ne didmiesčiui
Kalėdiniais meduoliais išpuoštą Kauno eglę M. Petruškevičius apibūdino kaip tinkamą mažam miesteliui, bet ne didmiesčiui: „Ji man primena priemiesčių eglių konceptą, bet ne didmiesčio. Mano manymu, Kaunui, ji – per saldi, idėja nėra apgalvota. Ši eglė labai tiktų mažiems miesteliams arba lietuviško maisto restoranų kiemeliuose, bet ne Vienybės aikštėje.“
Ir užsiminė, kad dieną Kauno eglutė atrodo geriau nei naktį.
Kalbėdamas apie Šiaulių eglę M. Petruškevičius sakė, kad nereikia turėti itin didelių lūkesčių mažesniems miestams: „Tai ne Vilnius ir ne Kaunas, mažesniems miestams gali ir nuolaidų būti daugiau, nes turbūt ir tokių biudžetų nėra, o į juos viskas atsiremia.
Nepasakyčiau, kad bloga eglė, tik be tų baltų herbo simbolių gal ir geriau atrodytų. Bet vėlgi – yra tik eglė. Gražu, kad panaudota daug lempučių, bet koncepto nėra.“
Paklaustas, ką mano apie greta aikštės, kurioje stovi pagrindinė miesto eglė, iškilusį apžvalgos ratą, M. Petruškevičius sakė: „Kaip idėja – faina, bet ji nėra iki galo išvystyta.“
Įvertino kaip turinčias idėją
Penkto pagal dydį Lietuvos miesto Panevėžio eglę pašnekovas įvertino kaip neblogą: „Pasirinko modernią eglę, gana aštrią, bet, kiek matau iš nuotraukos, sakyčiau, idėja pakankamai įgyvendinta, aplink sukuriamas efektas. Nuotrauka – iš įžiebimo šventės, nežinau, kiek tai toliau plėtojama, ar atėję žmonės pamato tą patį, ar ne. Bet, kaip tokiam miestui, sakyčiau, pakankamai rami ir elegantiška eglė.“
Kaip turinčią idėją M. Petruškevičius įvardijo ir Jonavos eglę, tik atkreipė dėmesį, kad spalvų norėtųsi šiltesnių: „Nepasakyčiau, kad nėra idėjos, matosi, kad buvo ties ja dirbta, galvota. Bet, kalbant apie spalvų pasirinkimą, aplinką, viskas atrodo šaltokai. Norėtųsi šiltumo, jaukumo, kurio per Kalėdas žmonės irgi nori. Bet vis tiek dažnai renkamės aštrius eglių kampus ir per daug transliuojame metalo konstrukcijas bei tai, kaip mokame, sugebame jas suvaldyti. Tačiau, kaip minėjau, ne konstrukcijos kuria efektą.“
Viena – komercinė, kita – ant kičo ribos
Kalbėdamas apie Utenos eglę M. Petruškevičius teigė, kad visko yra per daug: „Man gražu iki tos vietos, kur baigiasi eglutės ornamentai. Visa kita nušluočiau.“ Ir užsiminė, kad trūksta kuriamos nuotaikos aplink: „Jeigu pastatome eglę, galbūt reikėtų pastatyti ir daug gyvų lietuviškų eglių su lemputėmis. Arba, pavyzdžiui, matome pastatus, kurių aukštis gana nedidelis. Kodėl ant jų stogų nepristačius gyvų eglučių su lemputėmis arba nesuformavus jų lyg dovanų turinio ar pan.?
Tai čia vėlgi kūrybiniai sprendimai. Eglė pastatyta, konstrukcija yra, o visa kita turbūt atsiremia į biudžetą. Bet, jeigu jau mato, kad nepavyks, negalės įgyvendinti to, kas užsibrėžta, ko norėta, gal tada geriau yra viską truputį supaprastinti ir atrodytų gražiau.“
Alytaus eglę dekoratorius įvardijo kaip savivaldybės eglę, iš būtinybės pastatytą produktą: „Čia nėra eglė, kuri labai verta dėmesio ar komentarų. Todėl, kad ji yra komercinė, elementari. Tiesiog įmonės, kurios užsiima šiuo bizniu, atvažiavo, pastatė ir išvažiavo. Nesigilino, kokia viršūnė, koks žaisliukas ir kurioje vietoje turėtų būti pakabintas.“
O širdelėmis išpuošta Marijampolės eglė pašnekovui pasirodė „per saldi ir balansuojanti ant kičo ribos“.
Konkursuose nedalyvautų
Paklaustas, ar kada pats yra pretendavęs ar svarstęs dalyvauti eglių puošimui skirtuose konkursuose, M. Petruškevičius teigė, kad juose nedalyvautų, bet tokio pasiūlymo yra sulaukęs: „Pats niekada nedalyvaučiau jokiuose konkursuose, mes taip esame sau nusistatę, bet pasiūlymą dalyvauti esame gavę. Tačiau mūsų kalėdinis sezonas įtemptas, vasarą – vestuvių periodas, tad labai sunku atrasti tam laiko, nes čia yra darbas, jis turi būti apgalvotas. Be to, labai riboja biudžetas. Man norėtųsi išpildyti ne tik eglę, bet įtraukti ir aplinką, o viskas kainuoja.“
Dekoratoriaus teigimu, žmonėms atrodo, kad tai, kiek skiria miestai, yra labai didelės sumos, bet, atsižvelgiant, kiek viskas kainuoja, pasak pašnekovo, jos yra netgi per mažos: „Tai aš suprantu ir visus tuos tiekėjus. Bet, kaip ir sakiau, jei biudžeto neužtenka idėjai išpildyti, manau, viską reikėtų supaprastinti. Nes, kai tokie biudžetai, tas noras peršokti, kažkoks rungtyniavimas yra gana juokingi. Kai kur žmonės viešbučio įėjimo dekorui skiria didesnius pinigus nei miestas eglės puošimui. Čia viskas yra labai lietuviškai.
Bet nieko negaliu reikalauti, biudžetai yra tokie, kokie yra, ir aš tai suprantu. Tik vieni žmonės dirba ne tik dėl pinigų, bet tikrai dėl to tikslo, kad padarytų kažką vau. Aš visada to siekiu savo darbe. Kartais tenka net ir primokėti dėl savo projektų, kad išpildyčiau idėją taip, kaip aš noriu. Tad tu iš esmės turi norėti tai padaryti. Ir nesigilinti, ar uždirbsi keliais šimtais eurų daugiau ar mažiau. O pas mus atvirkščiai – viskas susiveda ne į kūrybą, o į biznį – tiesiog projektas, užsakymas, ir viskas.“
Svarbu kurti šventinę atmosferą
Kai diskutuojama apie miestų egles, iškeliamas ir šis klausimas – geriau konstrukcija ar gyva eglė? Ne retai pasigirsta nuomonių, kad miestai galėtų visada puošti tik gyvas egles. Paklaustas, ką apie tai mano, M. Petruškevičius sakė: „Pritarčiau tam. Arba tada jau reikėtų kurti kalėdinio miestelio, kalėdinės mugės konceptą: eglė, žmonės geria karštą vyną, valgo bandeles ir taip toliau.“
Pašnekovas, kalbėdamas apie detales, kurios padėtų kurti šventinę atmosferą, svarstė: „Kodėl, pavyzdžiui, šalia eglių niekas nepadaro kokių nors labai įdomių ekranų, ne šiaip butaforinių, o kur žmonės galėtų dalintis savo, tarkime, vaikystės nuotraukomis prie eglutės ir pan. Čia yra tokie esminiai dalykai, kurie lemia sėkmę. Ne konstrukcijos, o žmonių jausmai, atmosfera ir pan.
Nes nė viena eglė nesuteikia jokio jausmo. Tai kam tada jos reikalingos? Koks jausmas atvažiuoti ir nusifotografuoti prie konstrukcijos? Manęs, pavyzdžiui, netraukia ten eiti“, – sakė M. Petruškevičius, dar kartą palinkėjęs puošiant egles nepamiršti ir jas supančios aplinkos.
