Miškininkė turi patarimų, kaip išsirinkti gražiausią eglutę ir ką daryti, kad ji iki švenčių nenumestų spyglių

Parduotuvėse kalėdos prasideda lapkričio pabaigoje, o gruodis tampa nesibaigiančia švente: miestai varžosi, kurių eglės gražiausios, jomis puošiamos jau ir mažų miestelių, net kaimų aikštės. Kai toks sujudimas, vis sunkiau vaikams paaiškinti, kodėl eglutės nėra namuose. Ieškodami žaliaskarių, sukame galvas, kokią geriau pirkti – natūralią iš miško, užaugintą plantacijoje ir pasodintą vazone, o gal verčiau rinktis nevystančio grožio danišką kėnį.

Kerta tik gražiausias

Karšuvos giria – eglynų rojus. Šimtametės skarotosios gražuolės kasmet priberia krūvas kankorėžių, tad pomiškyje eglučių gali rasti kiek tik nori. Prieš kiekvienas Kalėdas miškininkai kerta po aukštos įtampos linijomis, planuojamuose plynuose kirtimuose, pamiškėse augančias eglutes ir veža į miestą parduoti. Skubantys pasipuošti eglutę anksčiau, jau nuo gruodžio 1 d. šventes simbolizuojančių medelių gali rasti girininkijose.

Valstybinės miškų urėdijos Jurbarko padalinio Mociškių girininkijos girininkė Dalia Mačiežienė pripažįsta, jog gražiausios eglutės užauga plantacijose. Miške, po kitais medžiais, joms visada pritrūksta saulės, todėl eglutės išstypsta, o jų šakelės išretėja. Ruošdamiesi prekiauti eglutėmis, prieš kirsdami, miškininkai pirmiausia įvertina jas akimis. Jei eglutė neišvaizdi, galima numanyti, jog pirkti jos niekas nenorės – tokio medelio neverta kirsti.

„Kirsdami eglutes, pirmiausia galvojame apie žmones, kurie tą eglutę nešis namo. Svarbu ne kiek eglučių parduosi, o kad nebūtų gėda jas siūlyti“, – tikina Mociškių girininkė.

Maždaug pusantro metro eglutė miške augo dešimt metų, o parduoda ją miškininkai už 3 eurus. D. Mačiežienė tikina, jog miškininkai kerta tik tuos medelius, kurie miške nereikalingi, be to, specialiai šventėms augina medelius plantacijose. Tai yra tokie pat, žmogaus naudojimui, skirti augalai, kaip ir daugelis kitų, kuriuos sėjame, retiname, rauname, suvalgome ar papuošiame namus.

Patikimiausios – augančios vazonuose

Lietuvoje gyvuoja tradicija papuošti Kalėdų eglutę iki gruodžio 24-osios Kūčių vakaro, o per Tris Karalius su ja atsisveikinti. Tačiau gyvename laikais, kai komercija keičia tradicijas. Dabar švęsti pradedame anksčiau, tai ir Kalėdų simbolį norime puošti kone gruodžio pradžioje.

Miškininkai neslepia, kad natūrali, miške nukirsta eglutė šiltuose mūsų butuose mėnesį neišbus – anksti papuošta, prieš šventes gali nuberti spyglius. Dėl to vis dažniau parduodamos vazonuose pasodintos eglutės.

„Prieš perkant, reikėtų įsitikinti, kad eglutė užauginta Lietuvoje ir šviežiai, ne anksčiau kaip šį rudenį, persodinta į vazoną. Kažin ar verta pirkti mažame vazone pasodintą didelį medį, nes bus pažeista jo šaknų sistema“, – svarstė girininkė.

Pasak D. Mačiežienės, vazonuose augančioms eglutėms nieko neatsitiks, jei žemė, kurioje ji auga, visada bus drėgna. Ilgiau pabuvusi kambaryje, tokia eglė nebent gali pradėti augti. Bet po švenčių išnešta į lauką, šalčių ji gali ir neatlaikyti.

Miško kvapas tik miške

Girininkė juokiasi, jog norintiems džiaugtis miško kvapu, geriausia per žiemos šventes nuvažiuoti pasivaikščioti į girią – sveika pajudėti ir pakvėpuoti tyru oru.

O nukirsta eglutė graži bus tik papuošta prieš pat šventes, Kūčių išvakarėse. Jei vis dėlto tokią eglutę susiruošite puošti anksčiau, geriausia būtų ją įstatyti į indą su šlapiu smėliu.

Vėsioje patalpoje eglutė ilgiau bus žalia ir nepradės mesti spyglių, nei šiltoje. Neverta statyti kalėdinę eglę prie radiatorių, židinių ir kambariuose su šildomomis grindimis.

Jau perkant eglutę, reikėtų įvertinti medelio būklę. Tvirta, storu kotu, gražiai išsišakojusi eglutė išsilaikys namuose ilgiau už laibą, silpną augalą, ištįsusiomis šakelėmis medelį. Gali būti, kad girininkas tokią eglutę kirto tik todėl, jog ji buvo ligota ir prastai augo.

D. Mačiežienė patarė parinkti puošiamai eglei vėsiausią namų vietą, kuo toliau nuo šilumos šaltinių. Neverta puošti eglutės kambariuose su šildomomis grindimis.

Spyglių nebarsto tik kėniai

Nenorintiems iki pavasario šluoti nuo kilimų nukritusių eglutės spyglių, patariama rinktis kėnį. Lietuvos miškuose natūraliai jie neauga, nebent specialiai pasodinti plantacijose. Didžioji dalis prieš Kalėdas parduodamų kėnių yra atvežti iš Danijos.

Miškininkė tikina, kad kėnių spygliai kitaip nei eglių prisitvirtinę prie medelio šakų, todėl jie nebyra net sudžiūvę. Kėnio šakas nupurškus specialiais tirpalais arba plaukų laku, jos lengvai išsilaikys net ir iki kitų metų – tereikės apsaugoti nuo dulkių.

Ir eglė Kalėdų simboliu tapo ne iš karto.

Senovės Egipte, dar prieš Kristaus gimimą, trumpiausią metų dieną namus puošdavo žaliomis palmių šakelėmis, simbolizuojančiomis gyvybės pergalę prieš mirtį. Romėnai pasimerkdavo nulaužtą lauro šakelę. Druidų žyniai, švęsdami trumpiausią metų dieną, kabindavo auksinius obuolius ant ąžuolo šakų.

Šventajame rašte nemirtingumo simboliu laikomas Libano kedras, Europoje jį pakeitė spygliuočiai. Taigi ne taip svarbu, kuo papuošime namus, svarbiausiai, kad juose jaustumės šventiškai ir džiugiai.