Šventėms ruošiamasi nuo šv. Andriejaus – lapkričio 30 d. Nusižiūrėję į šalia gyvenančius vokiečius, lietuvininkai tądien pindavo advento vainiką iš karklo vytelių ir kuo gražesnių eglišakių.
Jis būdavo gan didelis – 70–80 cm skersmens. Apjuosdavo jį raudonu kaspinu ir padėdavo viduryje balta staltiese užtiesto stalo arba nuleisdavo nuo sietyno. Pagražintas raudonais kaspinais ir žvakėmis, jis kabodavo viduryje stubos ir puošdavo namus.
Ant vainiko kas savaitę dedama ir uždegama po žvakę (iš viso keturios). Klaipėdos krašte jos visos raudonos. Kai sekmadienį susirinkusi pietų šeima uždegdavo žvakelę, būdavo giedamos giesmės, meldžiamasi. Dėdavo ant vainiko ir žaisliukų.
Advento metu privalomo pasninko nebuvo, bet kai kurie vengė linksmintis, šokti, dainuoti. Kūčių vakarą, kai jau baigiasi adventas, nuo vainiko nurinktais žaisliukais ir žvakėmis papuošiama eglutė. Jos žvakelės uždegamos nuo paskutinės advento vainiko žvakės. Pats vainikas sudeginamas, o pelenai išbarstomi tikintis geresnio derliaus.