„Neatsimenu to pirmo sykio, už kurį man sumokėjo, bet pirmąkart Kalėdų senelio rūbus užsidėjau dar būdamas studentas. Vėliau šį apdarą vilkdavausi vykdamas pas draugų vaikus, galiausiai – ir savo. Man tai patiko ir supratau, kad aplinka mane taip pat priima gerai“, - pokalbį pradeda jis.
G. Vidmantas save vadina autentišku Kalėdų seneliu – jam esą pasisekė, nes vyriškis yra tinkamo ūgio, balso tembro ir svarbiausia - myli vaikus. Kuklumu Kalėdų senelis iš Kauno taip pat nepasižymi.
„Jau septintus metus sėdžiu po pagrindinio Kauno prekybos centro egle – tapau jau tarsi simboliu ten, kur kasdien praeina šimtai vaikų“, - sako jis. Mintyse iškyla į ūsą besišypsančio senelio vaizdas.
Lietuviškasis Kalėdų senelis pasakoja, kad pagrindiniai jo „klientai“ - vaikai, dažniausiai skambinama iš vaikų darželių. Tiesa, skambina ir užsukti kviečia ir suagusieji.
„Kūčių ir Kalėdų dieną mane prisikviečia tik ratas privačių žmonių, kurių vaikai užauga su mano pasirodymais. Užauga ir ne viena karta. Yra vienos garsios įmonės vadovas, kurio didesnieji vaikai jau supranta, kad nesu tikrasis Kalėdų senelis, o dėdė Gintaras, bet susilaukė ta šeima naujo mažiuko vaikučio, kuris Kalėdų stebuklu ir seneliu - manimi tiki“, - džiaugėsi pašnekovas.
Paklaustas, ar ne sunku, kai kalėdinio džiaugsmo kūrimas tampa darbas, o ne pomėgis, jis nesutinka.
„Jei paklaustumėte, kaip aš jaučiuosi gruodžio mėnesio pabaigoje, tai kaip čia diplomatiškiau Jums atsakius...išreikšti meilę vaikučiui tada jau būna sunku. Vaikai yra maži energetiniai vampyriukai ir baigiantis šventėms būnu ganėtinai išvargęs. Tiek meilės, kiek rodau lapkričio pabaigoje ar gruodžio pradžioje, nebegaliu parodyti“, - sodriu balsu nusijuokia jis.
Prisimindama jo pirmą sakinį, kad visos vietos jau užimtos, domiuosi sezono pradžia.
„Man sezonas prasideda dar lapkritį, o užsakymai pasipila jau rugpjūčio viduryje. Jau daugiau nei mėnesį skambinantiems turiu kartoti vis tą patį – atleiskite, bet mano dienos jau pilnai užsakytos. Suplanuotos tiek dienos, tiek valandos“, - pelningo verslo subtilybėmis dalinosi pašnekovas.
Jis pasakojo, kad jei esi talentingas, nereikia kovoti ir dėl vietos po saule.
„Turiu savo auditoriją, reklamos nė nereikia, nors esu ir vienas brangiausių Kalėdų senelių Kaune. Norinčiųjų dirbti yra labai daug. Jei manęs paklausia, kodėl tiek plėšiu už pasirodymą, pasiūlau pasikviesti studentą, kuris 4-5 kartus mažiau prašo, nusipirkęs pigiausią kostiumą Maximoje. Jei Jums to užtenka – prašau“, - sakė G. Vidmantas.
Norintiems pralobti G. Vidmantas turi gerų žinių.
„Kainos yra skirtingos, atsižvelgiant kur, kaip ir keliems žmonėms, tačiau pragyventi galima laisvai. Realiai, tai yra vieno mėnesio darbas, tačiau per šį laikotarpį uždirbu kone pusės metų atlyginimą“, - skaičių neslėpdamas sako jis ir dėsto: kainos prasideda nuo 300 Lt, gal kiek pigiau – 250 Lt – imama iš vaikų darželių.
Tiesa, norint išsilaikyti rinkoje, reikia šiek tiek investuoti ir į savo išvaizdą – prastai atrodančiu seneliu niekas netikės.
„Aš tai labai daug investuoju į savo įvaizdį. Mano barzdos vata daroma Kauno muzikiniame teatre, iš labai brangaus plauko. Mano apranga kainuoja tūkstančiais, o batai irgi ne pigūs. Juk Kalėdų senelis savo įspūdį sukuria per pirmąsias kelias sekundes, tad reikia pasistengti“, - atviravo vaikų stebuklo kūrėjas, kuriam didžiausiu jo darbo įvertinimu tapo vienos mamos laiškas, kuriame ji dėkojo už tai, kad jos 15-metė dukra vėl tiki Kalėdų seneliu.
Kai barzdą, apsiaustą ir lazdą padeda į kampą, likusius 11 metų mėnesių G. Vidmantas dirba renginių vedėju.