Tačiau šiandien apie Kalėdas tikrai nekalbėsim, bus laiko, nors prekybinkai bando kaišioti žalioj pievoj ar tarp geltonų nukritusių lapų vaikštančio Joulupukio (taigi – Kalėdų senelio) vaizdus. Man daug vertesnis atrodo faktas, kad ėjimui tamson liko mėnuo.
Taip, po mėnesio lauksime akimirkos, kada diena ir naktis trumpam sustos vienam taške. Po to jau pradėsime kelią į šviesą. Gyvūnai ir augalai visą pasaulį seniai pasidalino; kai kurių jų grupių atstovai veiklesni būtent naktį, tamsoje. Šiuo metu sumažėjo vabzdžių, bet naktį miške uždekite žibintą ir pašvieskite prieš save, aukštyn, ir būtinai pamatysite drugius.
Blyškūs, iš pažiūros labai trapūs ir pažeidžiami žiemsprindžių patinėliai skraido net gana vėsiu oru; ne kartą esu stebėjęs juos per pirmąjį sniegą: pro krintančias snaiges išniręs drugys lyg niekur nieko prisiglaudė prie apšviesto namų lango, kitukart nušmėžavo per mišką. Mums, daug kam mūsų, toks metas rodosi pelėdų naktimis... taip bent sakoma – atseit, yra taip tamsu, kad tik pelėdos viską mato. Ar tikrai?
Mitais laikyti reikėtų abi versijas – kad pelėdos mato tamsoje ir kad iš esmės apanka šviesoje. Jei jau kalbame apie naktį, turime žinoti, kad tiek jos, tiek šikšnosparniai ir lėliai per pačią nakties „juodumą“ neskraido, nes ir joms trūksta „šviesos“. Žinoma, pelėdos vadovaujasi ne tik rega, jos puikiai girdi. Klausa gelbsti, bet ji negali tamsoje nuvesti prie grobio, nes pakeliui gali pasitaikyti, pavyzdžiui, medžio šaka ar lauko tvora.
Todėl pelėdos laukia, kad paryčiui ims blykšti tamsa – tuo metu graužikai, jų grobis, yra aktyvūs. Prieblanda ir naktis iš dienos guolių pakelia miško žvėris. Iš visų jų tikra dienine rūšimi galima laikyti stirną, dar danielių (jis – Lietuvoje introdukuota rūšis), iš smulkiųjų – voverę. Visi kiti aktyvesni naktį... Dabar gana anksti vakare savo namus palieka mangutai, barsukai – prieš žiemą jiems reikia sukaupti daug riebalų.
Kai ką jie jau turi, gal ir pakaktų... bet apetitas didelis, negi kentėsi? Paskui juos patraukia šernai, vilkai, lapės, kiaunės. Ypatingi tamsiųjų naktų darbininkai bebrai. Jau ne viena jų karta neregėjo tikrosios žiemos, tačiau instinkto jai ruoštis neprarado.
Todėl vakare (bebrų darbo pradžia labai priklauso nuo mėnesienos, kurios jie nemėgsta) šie žvėreliai graužia medžius, krūmus, tempia į savo bebravietes – čia šakos skandinamos tvenkinio dugne, žiemos atsargų sandėliuose, o storesni kamienai apgraužti (nužievinti) panaudojami trobelėms šiltinti ar užtvankoms tvirtinti. Ar tikrai visi taip vertina tamsą? Išeikite naktį į mišką – be žibinto, tyliai, vieni. Kuo daugiau stovėkite, klausykitės. Po kiek laiko išgirsite, kad aplinkui traška šakos, kad dirbama... miškas gyvas kaip niekada.