Daug lietuvių šeimų nepaiso senovinių tradicijų ir išgeria taurę vyno
Istoriškai lietuviškos Kūčios buvo labai kuklios, o alkoholio vartojimas buvo tabu. Tačiau tradicijos kinta ir yra nemažai šeimų, o ypatingai jaunesnės kartos atstovų, kurie į Kūčių tradicijas tiek apie maistą, tiek ir gėrimus žiūri liberaliau ir leidžia sau per Kūčias išgerti taurę vyno ar net šampano. Tai ypač būdinga šeimoms, kurios Kūčias labiau laiko šeimos susibūrimu nei religine švente.
Daugelis šalies kunigų pabrėžia, kad Kūčių vakarienė turėtų išlikti kuo paprastesnė ir dvasinė. Alkoholis, net ir simboliškas, dažnai siejamas su pasilinksminimu, todėl jis laikomas ne visai tinkamu pasirinkimu šiai progai.
Tačiau, visgi, oficialių religinių draudimų vartoti vyną ar kitą alkoholį per Kūčias nėra, nors bažnyčia ir ragina susitelkti į šventės esmę – ramybę, šeimos vienybę ir Kristaus gimimo laukimą, tad Kūčiose pagrindinis akcentas turėtų būti malda, bendrystė ir susitaikymas, o ne vaišių gausa ar alkoholis.
Pažvelgime ne tik į Lietuvą, bet ir į kitas katalikiškas šalis
„Lietuvoje pagal seną tradiciją Kūčių vakarą, susilaikoma nuo mėsiškų valgių, labai logiška, kad turėtume susilaikyti ir nuo alkoholinių gėrimų.
Kadangi Kūčių vakaras yra Advento dalis, tai yra šio laikotarpio paskutinioji diena. Turėtume klausti apie ką šis laikotarpis ir kokiai žiniai jis mus ruošia. Taigi, Adventas – vilties, susikaupimo ir pasiruošimo laikotarpis. Bažnyčiose šiuo laikotarpiu girdime raginimus daugiau melstis, besiruošiant slėpiningam Dievo Sūnaus atėjimui į šį pasaulį ir tapimu vienu iš mūsų, taip pat pastebėti stokojančius – atsisakyti dalies savęs ir pamatyti vargstančius bei pagalbos reikalingus. Esame tarsi raginami atsisakyti tų „linksmybių“, kad Kristaus atėjimas būtų ir to mūsų dalinimosi „vynu“ su kitais juntamas.
Tačiau sakyčiau, kad tai yra labiau mūsų lietuvių tradicijos dalis – susilaikyti nuo alkoholinių gėrimų bei valgyti pasninkinį maistą. Apžvelgę kitų tautų tradicijas ir papročius, pavyzdžiui Italiją arba Ispaniją, matysime, kad šių susilaikymo bei pasninko elementų juose nerasime. Ten matysime gausųjį, patiekalais bei vynu nukrautą stalą“, – pastebi M. Jakštas.
Pašnekovas sako, kad kitaip nei minimose šalyse, lietuvių kuklus stalas istoriškai buvo prabangos dalimi – kas turima, tas ir sudedama. „Nemanyčiau, kad tradicijos ir savo papročių laikymasis yra blogai, tačiau pasninką kaip tokį jau seniausiai turime permąstyti, nes kiek matau, žuvis vidutinį atlyginimą gaunančiam žmogui yra prabangos dalykas, tas pats ir su vynu“, – mano Mantas.
Sugretinimas „kunigas išgeria per mišias, tai ir mes išgerkime per Kūčias“ nėra geras
Kunigui Šv. Mišių aukojimo metu atnašaujant vyną su lašeliu vandens maldoje sakoma: „Iš Tavo dosnumo mes turime vyno, tas vynmedžio ir žmogaus darbo vaisius taps mums Gyvybės gėrimu“. Ši malda įveda mus į slėpiningą vyno kilmę.
„Yra viena visai graži ir prasminga giesmė lietuvių kalba, autoriaus žodžiai, sakyčiau, kuo puikiausiai atspindi šį gėrimą, jo turtingumą ir didybę. „Aukojame Tau, Viešpatie, vyną, linksmybę širdžių“, – šitaip skamba šios giesmės žodžiai. Susiduriame su žmogišku naratyvu apie vyną, nes tai gi yra gyvybės ir žmonių širdžių linksmybės gėrimas“, – juokiasi Mantas.
Jis sako, kad nors iš vienos pusės girdime, kad vynas „taps mums Gyvybės gėrimu“, iš kitos – „linksmybė širdžių“, sugretinimas, kad kunigas išgeria per Mišias, tai ir mes išgerkime per Kūčias, nėra yra geras. Bandome savo žmogiškumu pritempti tai, kas šventa, bei ištrinti kažkokias tai įsakytas taisykles bei papročių ir tradicijos dalį, kuri yra svarbi mūsų tautai.
„Juk kai pasakome tiems patiems ispanams arba italams, pavyzdžiui, apie kalėdaitį, tai niekas nesupranta net kas tai yra per dalykas. Užtat visi mes sugebame puikiai paaiškinti, kad kalėdaičio laužymas yra kaip duonos dalinimosi su kitu ženklas, ką ir miesto Betliejus pavadinimas sako, tai yra duonos namai.“
Paklausus apie vyno spalvos reikšmę, ir kad dažniausiai žinome, kad kunigai išgeria raudono vyno atnašom, Mantas šypsosi atsakydamas, kad vyno spalvos yra visiškai reikšmės neturintis dalykas, nes kunigai per Mišias naudoja atnašom tiek baltą, tiek raudoną vyną. O visi palaiminimo elementai kalbant apie vyną yra atėję iš žydų tradicijos – mūsų tikėjimo protėvių. Tačiau dažniausiai ta palaima juntama raudono vyno pavidalu, kuris atspindi tą sodrumą, dievystę bei brandą.
Vadovaukitės auksine taisykle
Į klausimą, kaip yra ne tik su vynu ar mėsos patiekalų vartojimu per Kūčias, bet ir tuo, kiek religija ir mes patys turime taikytis prie šiandienos aktualijų, Mantas atsako, kad tai yra labai geras ir reikalaujantis pažvelgti bei įsigilinti į Kristaus nešamą žinią Evangelijos dvasioje, klausimas.
„Kristus nuolat turėjo priekaištų „religijos“ atstovams, ragindamas juos gyventi tikėjimu. Su tikėjimu sugretinti galėčiau autoriteto sąvoką. Dabartiniame pasaulyje to labai stokojama. Tačiau tiek filosofija, tiek pati Biblija kalba apie „kategorinio imperatyvo“ sąvoką, pabrėždama, kad tai yra „auksinė taisyklė“. Apie ką ši taisyklė skelbia? Apie tai, jog mąstanti būtybė gali nepriklausomai atrasti taisykles ir autoritetą bei jo laikytis. Trumpai tariant – privalu elgtis taip, kaip norėtum, kad visi elgtųsi.
Kalėdų ir Kūčių vakaro kontekste raginčiau vadovautis protu ir širdimi, bet tuo pačiu laikytis Evangelijos ir Tradicijos. Juk svarbiausia ne vyno taurė, šiuo metu svarbiausia – mūsų šeimos vienybė, kuri sugeba „linksmybėmis ir kąsniu“ dalintis dėl kitų – tų, kurie tų Kalėdų gali ir neturėti, nekalbant net apie (ne)tradicinį lietuvišką ar kitų šalių Kūčių vakarą“, – linkėdamas gražių švenčių sako Mantas.
