Atrodė tik formalumas, tad po šio tyrimo net nebegrįžome pas gydytoją sužinoti išvadų. Sveikatos patikros pažyma – jau rankose. Tačiau iš vaikų kardiologės sulaukėme skambučio, ji nurodė kuo greičiau atvykti pas ją, net palaukė po savo darbo valandų, kol mes sugrįžome.
Savo pasakojimus apie medikus ir padėkas jiems siųskite adresu pilieciai@delfi.lt. Laimėkite fantastišką poilsį ENERGETIKE!
Paaiškėjo, kad tyrimai – blogi, Holter‘io aparatas parodė, kad sūnaus širdis plaka silpnai, o miegant kas kažkiek laiko porai sekundžių sustoja. Kas liudijo, kad vieną syk sūnus gali ir nepabusti. Išsigandome, bet tuo pačiu ir buvo keista, nes išoriškai jokių pakitimų nesimatė. Sūnus buvo aktyvus, lankė futbolo būrelį. Gydytoja atsargiai pasakė, kad ateityje sūnui gali tekti implantuoti širdies stimuliatorių.
Ką?.. Tai atrodė taip tolima ir ne apie mus. Pasakėme, kad tikimės, kad neprireiks. Šį kartą gydytoja atsakė, kad štai mes nenorime, o jie (kardiologai) džiaugiasi atsiradusia tokia galimybe, kuri ne vienam jau išgelbėjo gyvybę ir suteikė antrą šansą gyventi. Tada įsiminė šie vaikų kardiologės žodžiai, nors tikėjome, kad sūnui širdies stimuliatoriaus neprireiks – gi mažas dar, išaugs.
Deja, neišaugo. Priešingai, bręstant sūnaus širdies darbas sudėtingėjo. Paaugliui širdis stabčiodavo jau ne tik miegant, bet ir dienos metu, tai atskleisdavo kas keli mėnesiai atliekami tyrimai – nuo Holter‘io duomenų, kraujo mėginių iki magnetinio rezonanso tyrimų. Gydytoja – kardiologė sūnui apribojo aktyvią veiklą, uždraudė profesionaliai sportuoti ir jau primygtinai siūlė nelaukti bei implatuoti širdies stimuliatorių.
Tačiau vėlgi mes, tėvai nenorėjome su tuo sutikti, priešinomės, nes išoriškai sūnus buvo sveikas, nebuvo plika akimi matomų sutrikimų ir šiaip sūnus niekuo nesiskundė. Gal tik, kad kartais užplūsdavo karštis – pasiskųsdavo, kad jam labai karšta, nors aplinka negalėjo jo sukelti. Tik kartais bėgant – lenktyniaujant suspausdavo širdį, tik kartą nualpo... Vis tiek mums atrodė – jis sveikas!
Kai dabar pagalvoju, tai net gėda pasidaro: ne mes, tėvai, o viena gydytoja buvo smarkiai susirūpinusi mūsų sūnaus sveikata. Kas keli mėnesiai ji pati skambindavo, organizuodavo, registruodavo tyrimus, sūnų guldydavo į Vilniaus Santariškių stacionarą – vaikų kardiologijos skyrių, kur pati dirbo, dar išsamesniems tyrimams. Suorganizavo konsiliumą su kardiologais profesoriais, operuojančiu gydytoju, kad mums, tėvams nupieštų realiąją sūnaus sveikatos būklę ir įtikintų, kad laukti nebegalima. Ir pagaliau, beveik dešimtmetį pasispardę, papildomai pasidomėję, pasikalbėję su žmonėmis, gyvenančiais su tokiu aparatu, davėme sutikimą dar pilnametystės nesulaukusiam sūnui implantuoti širdies stimuliatorių.
Dvi paros ligoninėje prabėgo greit, tik buvo labai nejauku už sienos girdėti, kaip kunigas prieš operaciją krikštija kūdikį, matyt, gimusį su panašiomis, o gal rimtesnėmis širdies bėdomis... Operacija praėjo greit ir sklandžiai – mažytis randas, nedidelis pleistras ir viskas! Šiandieną sūnus gyvena kaip gyvenęs, sveikata nesiskundžia, tyrimai nebevargina – jie nebereikalingi. Dabar tik kas dvejus trejus metus tereikia nuvykti pas specialistus-elektrologus, kad šie kompiuteriu patikrintų, ar sklandžiai veikia pats širdies aparačiukas – palengvinantis širdies darbą.
Neužilgo po operacijos, sūnaus gimnazijos išleistuvėse sutikome savo vaiko kardiologę Viliją Černiauskienę, švenčiančią ir savo sūnaus abitūros mokslų baigimą. Apsikabinome, padėkojome ir čia labai sukrėtė jos žodžiai, sužinojus, kad sūnus jaučiasi puikiai: „Dabar jau ramiai miegosiu!“
Labai ačiū, gydytoja Vilija Černiauskiene, kad šitiek laiko rūpinotės mūsų vaiku, kad mus, tėvus įtikinote, kas reikalinga ir neišvengiama, kad neleidote nutikti blogiausiam. Ačiū, gydytoja, kad šiandieną turime sveikata nesiskundžiantį ir vėl aktyvų, sportuojantį jaunuolį.