Taigi, kalendoriuje jau yra pažymėta svarbioji data – mano vaiko atkeliavimo į pasaulį diena. Iki jos dar dvi savaitės laukimo ir šis savaitgalis jau paskutinis, kai sugrįžtu į savo gimtąjį miestą pagainioti vėjų ir bangų. Staiga nustebusi sustoju. Po mano kojomis susitinka šalti Baltijos ir šilti gyvybės vandenys. Aiškiai suvokiu, kas atsitiko ir ką tai reiškia, – svarbioji data atšaukiama, mano dukra gims šiandien.
Vos keliolika minučių ir aš su vyru jau automobilyje pakeliui į Vilnių – ten, kur mūsų namai, katinai ir, mano įsitikinimu, geriausios ligoninės. Galvoju, kad žinau, kiek saugu delsti. Jeigu ką – stosime Kaune. Tačiau ties laikinąja sostine situacija atrodo rami ir kontroliuojama. Tad judame toliau.
Skaičiuoju kilometrus. Jau nedaug. Jau netoli. Tik dar piko metu pervažiuoti per Vilnių. Tačiau priekyje mūsų laukia netikėtumas – milžiniškas kamštis ir beveik paralyžiuotas eismas dėl sunkiasvorių transporto priemonių susidūrimo.
Kai, paskambinusi į klinikas, savo gydytojai nupasakoju pojūčius ir pasakau, kurioje autostrados vietoje esame įstrigę, išgirstu akimirkai žadą atimantį nurodymą – neberizikuoti vykti į Vilnių, jei yra galimybė – sukti į Trakų ligoninę. „Ką? Aš taip neplanavau... Aš taip nenoriu...“ O vidinis balsas griežtai atšauna – niekam neįdomu, ko tu nori, dabar yra kai kas daug svarbesnis nei tu.
Trakų ligoninės numeriu atsiliepusi moteris nurodo tuoj sujungsianti su Akušerijos skyriaus vedėju. Ilgos sekundės laukimo, kol išgirstu ramų ir neskubrų atsiliepusiojo balsą. Išklausęs mane taria: „Laukiam, ruošiam operacinę“.
Po pusvalandžio mane pasitinka dviese – akušerė Jūratė ir skyriaus vedėjas gydytojas Arvydas. Iš pastarojo – jokio bereikalingo žodžio, nė vieno šypsnio, bet kartu nuo šio žmogaus dvelkia tokia ramybe, susikaupimu ir pasitikėjimu, kad viduje iškart suprantu, jog viskas bus „čiki“ (kaip kultiniame Bolivudo filme „Trys idiotai“, kurį žiūrėjau vos vakar, tačiau rodos, jog nuo vakarykštės dienos mane skiria visas gyvenimas).
Apkarstyta laideliais guliu nejudėdama ir žiūriu į saulės nutviekstas palatos lubas, ant kurių šoka vėjo judinamų medžių šakų šešėliai. Klausau ligoninės aparatų, transliuojančių mano dukters širdies plakimą. Ilgiau nei aštuonis mėnesius ji girdėjo mane, dabar aš pirmą kartą išgirstu ją. Jūratė prieina patikrinti lašinės ir greitu judesiu švelniai paglosto man galvą. „Kokie gražūs plaukai,“ – pasako nueidama.
Atkeliauja kraujo tyrimo rezultatai, gydytojas Arvydas ištiesia man savo rankas ir sako: „Kibkis. Keliaujam pasitikti žmogaus.“ Padeda atsistoti ir lydi į operacinę. Ten manęs laukia anesteziologė (apmaudu, kad nepamenu jos vardo). Trumpas nejautros dūris tikslus iš pirmo karto. Guluosi, pastatoma širma, į nosį įkišami vamzdeliai, pririšamos rankos. Operacinėje daug žmonių. Žinau, kad jie skuba, tačiau dirba ramiai ir be įtampos, savo užtikrintumu kartu nuramindami ir mane.
Anesteziologė sėdasi man prie galvos ir tyliu ramiu balsu trumpai papasakoja, kaip viskas vyks, kokių pojūčių ir kūno reakcijų neišsigąsti. Visos operacijos metu ji sėdi greta ir kalbasi su manimi, klausinėja, pasakoja apie savo vaikus ir anūkus, taip išmanančiai reikiamais momentais nukreipdama mano dėmesį ir sumažindama nerimą.
Koks keistas jausmas, kai ant skausmui nejautrių savo kojų pajuntu paguldytos naujagimės svorį. Toks tad pirmas momentas, kai suvokiu savo vaiko gimimą. Pravirkstame abi vienu metu. Ji – stipriai ir graudžiai, o aš – be jokio garso, didelėmis palengvėjimo ir džiaugsmo ašaromis, kurios ritasi smilkiniais ir kutendamos bėga į ausis. „Tik neverk, nes tuoj užsikimš nosis ir vamzdeliai,“ – pajuokauja anesteziologė ir kantriai šluosto mano ašaras, kuriuos – kad ir kaip stengiuosi susitvardyti – niekaip nesiliauja tekėjusios. Man rodos, po visko pamirštu jai padėkoti už šilumą ir motinišką buvimą šalia.
Po ilgos, skausmingos ir neramios nakties mėginu pirmą kartą sėdomis žindyti dukrą, kai atsilapoja durys ir, pasikeitus Jūratės pamainai, įplaukia naujas veidas – akušerė Vyda. „Kas čia dabar?“ – klausia lyg susierzinusi, lyg juokaudama. Nesumoju, ką atsakyti. „Ar matei, kaip atrodo kūdikėlį Jėzų žindanti Madona Renesanso paveiksluose? Ar ji susikūprinusi, nusiminusi, kenčianti? Ne. Ji laiminga ir besišypsanti, – dėsto man Vyda, iš visų palatoje esančių pagalvių ir apklotų sukdama patogų „sostą“. – Taigi, atsipalaiduok ir džiaukis gyvenimu – tu dabar karalienė“. Ji padeda man įsitaisyti taip, kad nejusčiau skausmo, ir apdalina begale naudingų patarimų. Tikrai ekstravagantiškas pirmasis susitikimas.
Vėliau pamatau slaugytojas, moteris, dalinančias maistą, tvarkančias palatą. Visos šypsosi ir sveikinasi, linki geros dienos, teiraujasi, kaip jaučiuosi, ar nieko netrūksta.
„Beveik kurortas, ar ne?“ – klausia manęs gydytojas Arvydas ir pirmą kartą nusišypso. Jau gerokai vėliau, grįžusi namo, randu kadaise jo duotą interviu apie nekasdienius gyvenimo posūkius ir pasirinkimus: „Gyvenime žmogus sau užduoda klausimą, kam jis gyvena. [...] Ar prieš mirtį galėsiu savęs paklausti, ką aš padariau gero savo gyvenime? [...] Tai, ką aš dabar darau, man yra tokia laimė, kad aš tikrai jaučiu prasmę“.
Perskaitau, ir sugniaužia širdį. Dirbti iš pašaukimo ir meilės žmogui – gal tai ir yra raktas tos nepaprastos atmosferos, kurią jaučiau visas ligoninėje praleistas dienas? Kai beveik pamiršti, kad esi ne namuose. Kai nusiramini ir pasitiki. Kai dėkoji iš visos širdies ir kartu juokauji. Kai gauni ne tik medicininę paslaugą, bet ir rūpestį, atjautą, gerumą bei nesuvaidintą šypseną.
Trečiąją savo gyvenimo dieną mažylė vis dar be vardo. Iki jos gimimo sudarytas lietuviškumo kriterijumi grįstas sąrašas pasirodo bevertis, nes mūsų dukra visai nepanaši, nei į Vilnę, nei į Saulę ar dar bent dešimt kitų variantų. Jau visai prieš išvykstant namo vyras supa ją ant rankų ir žvelgia pro palatos langą. Už jo, beveik remdamasi spygliais į ligoninės sieną, stiebiasi aukšta žaliaskarė. „O gal Eglė?“ – klausia manęs. Vardas, kuris iki tol nebuvo toptelėjęs nė vienam iš mūsų. „Eglė? Eglė... Eglė“.
Šiandien mano dukrai beveik dveji. Esu tokia dėkinga likimui, kad jis taip sudėliojo užpernykštės vasaros dieną, jog mano Eglė atkeliavo į pasaulį būtent Trakuose, būtent į šios ligoninės medikų rankas, ir kartu parodė mums vardą, kuriuo ją pavadinti.
Išvažiuodama žinojau, kad Eglės pirmojo gimtadienio proga atvešiu didelį tortą žmonėms, pasirūpinusiems ja pirmosiomis gyvenimo valandomis. Deja, likus vos porai mėnesių iki šios dienos, skyrius buvo uždarytas Valstybinei ligonių kasai nutraukus finansavimą dėl nepakankamo gimimų skaičiaus.
Neabejoju, kad, nors ir išsiblaškę po skirtingas įstaigas, visi tąkart Trakuose mano sutikti medikai kantriai ir pasiaukojančiai dirba, padėdami į pasaulį atkeliauti daugybei naujų žmogeliukų. Tik be galo gaila, kad nebėra TOS komandos, TOS auros, kurią man taip neplanuotai buvo lemta patirti. Ir šią patirtį aš prisimenu kaip didžiulę gyvenimo dovaną, kaip odę gerumui ir žmogiškumui, kaip įrodymą, kad stebuklą sukuria visiškai paprasti dalykai – žodis, šypsena, ašaros nušluostymas, kai esi labiausiai pažeidžiamas, kai tau skauda ar skaudu.
Ačiū gydytojui Arvydui Savulioniui už užkrečiantį ramumą, subtilų humoro jausmą ir gražų randą.
Ačiū Jūratei Krikštopaitienei už buvimą šalia, kai buvo baisu ir nežinojau, ką daryti.
Ačiū anesteziologei už šiltas rankas ant smilkinių ir kantrybę.
Ačiū Vydai Stanevičienei už nuotaiką praskaidrinančius įdomius pašnekesius ir patarimus.
Ačiū vaikų gydytojui Rolandui Silvestravičiui už gerą nuotaiką ir „leidimą“ anksčiau nei įprasta vykti namo.
Ačiū gydytojai Valentynai Šamatovič už palaikymą ir apkabinimus.
Ačiū visoms skyriaus darbuotojoms, kurių vardų nežinau, už tai, kad dirbate savo darbą su meile ir rūpesčiu.
Kaskart važiuodama pro Trakus, sustoju prie ligoninės. Nueinu į vidinį kiemą aplankyti lemtingos eglės, pažiūrėti į langą, už kurio prabėgo tokios ypatingos dienos. Mintyse pasakau dėkingumo žodžius. Ačiū, kad buvote su manimi ir mano Egle 2021 metų vasarą. Ačiū, kad su kažkuo kitu esate šiandien...