Liūdesį dėl sesutės išvykimo jau pamiršau, esu pas globėją ir... dabar jau nieko nebebijau! Valio! Ačiū už kantrybę mano globėjams. Pas juos baigiu nuversti namus... Jūs tik nepagalvokit, kad aš viena... Pilni namai čia tokių kaip aš.
Mane kas vakarą išbučiuoja ir tyliai į ausytę palinki savų namučių, taip gera to klausytis, kad net nulinkusios ausytės atsistoja!
Dabar esu dar juokingesnė, o mano laikinai „mamytei“ gražesnė. Ji vis šnirpščioje nosyte, kad gaila manęs, bet aš tai ai... Lyžt jai per skruostą ir į kojas... Myliu ir aš ją, bet jau laikas man į savo namus, pas savo žmogų...
Esu skiepyta, turiu mikroschemą (bet nesu terminatorius) ir esu gimusi šeimai, gimusi MEILEI...
BŪK MANO!
Visa mano istorija ČIA.
Prisijungti prie diskusijos
Rodyti diskusiją