Pagalbos ranką tuomet ištiesė mergina iš „Maišiagalos beglobių“. Nurinko saują įsisiurbusių erkių, sulašino reikiamų lašiukų, pamaitino ir rado laikiną globą. Tuomet atrodė viskas daugmaž klostosi smagiai, ruošėmės tolimesnėms būtinoms procedūroms. Tačiau! Kalytė nusprendė pas globėją neužsibūti ir iškeliauti savais keliais. Paklaidžiojusi kelias dienas, ji atsitiktinai (o galbūt ir ne visai) atklydo iki mano namo. O kad ji mokėtų papasakoti savo istoriją, kad galėtų nuvesti prie savo namų ar parodytų žmogų, kuris vadino save šeimininku. Deja. Nei miestelyje iškabinti skelbimai, nei plačiai internete išplatinta žinia nedavė jokių rezultatų. Tad šiaip ne taip įkalbėjau namiškius ir mūsų milžiną šunį Bardą laikinai pagloboti pabėgėlę.
Nesu turėjusi daug patirties keturkojų globoje, tad tai buvo tikras iššūkis. Ypač kraustantis! Taip, šiuo metu Vėtra kartu su mumis jau gyvena Vilniuje ir mokosi visokių šuniškų miesto įmantrybių. Pavyzdžiui, vaikščioti miesto gatvėmis, ramiai susirangiusi po stalu mėgautis lauko kavinėmis ir netgi važiuoti troleibusu! Tačiau šiai kaimo damai dar priklauso išmokti daug pamokėlių ir aplankyti daugybę keturkojams draugiškų vietų. Kviečiu visus ir kiekvieną, jei bent dalele širdies jaučiate, jog šuo galėtų tapti jūsų geriausiu bičiuliu – atkreipkite dėmesį į mūsų gražuolę ir susisiekę su manimi, pakvieskite ją į pasimatymą!
Trumpai aprašysiu Vėtros (taip ją praminiau pamačiusi, kaip ji lekia pievomis it viesulas) būdo bruožus. Visų pirma – tai išties protinga, nesunkiai dresiruojama kalytė, labai mylinti žmogų ir nuolat laukianti dėmesio. Švelni ir atsargi su vaikais, kiek privengia vyrų. Su kitais gyvūnais Vėtra draugauti nelinkusi, nors su mūsų Azijos aviganiu puikiai gyvena draugėje. Ji aktyvi, kupina jėgų ir energijos, ramia namisėda jos tikrai nepavadinsi! O ir palikta namie nuobodžiauja, mieliau eina visur kartu. Žodžiu – kažkam bus šauni kompanionė!
Dalinkitės šia žinia, o mes tuo tarpu laukiame pasimatymų. Iki!
Susisiekite el. p.: paulutes@yahoo.ca