Istorijos pradžia:
Žiaurumas ir išbadėję kūnai kelia nevaldomą pyktį ir norą apginti. Viskas labai natūralu, bet dabar labai reikia PROTO, ŠIRDIES IR VEIKIMO! Tad šios liūdnos, o kai kuriems tragiškos istorijos pabaigos pradžia parodys, kiek mes vieningi ir kokie veiklūs. Tikime... mūsų daug, MŪSŲ DAUG UŽ MAŽUOSIUS, UŽ NEGALINČIUS APSIGINTI NUO GRANDINIŲ, ŽMOGAUS PILKUMO, NEATSAKINGUMO... Dabar suvoksime, kiek gali teisingumas mūsų šalyje.
Gaila... liūdna, kelia beviltiškus jausmus, nes nuolat atsimušame lyg į sieną, kai reikia ginti gyvūnų teises. VALDININKAI, JŪS DEDATE BAUDAS TIEMS, KURIE IR TAIP „PLIKI“, tiek pinigais, tiek dvasia. Juk tokiems reikia Jūsų, mūsų pagalbos... Kodėl, jei žinojot, nesakėt: „Važiuokite, paimkite išbadėjusius gyvūnus... Padėkit ir žmonėms, nes jie nebesuvokia, ką daro...“ Tiek tie žmonės, tiek gyvūnai yra paskendę liūdesy ir beviltiškume... Taip spaudžia širdį...
Daug ūkių gyvuoja „ant“ kitų skausmo, daug apleistų fermų su tokiais „sargais“, kurie savo šešėlio bijo, o žmogui priėjus susilygina su žeme... Nebūkime abejingi, gyvendami apsižvalgykime, kad nebūtų tokio mėšlo šalia, kad nebūtų gyvybių, kabančių ant grandinių...
Nurimti, apgalvoti... ir gelbėti! Šiuokart, kaip niekada reikės jūsų visų palaikymo!
Pagarbiai, Šiaulių letenėlė