Aišku, tikimasi, kad vėliau tą apgyvendinimo konteinerių nuomos sumą kompensuos Europos Sąjunga, bet kaip bus - pamatysim, o kaip yra dabar - jau matom.
Savaitgalį migrantai kėlė maištą, net du sykius buvo rašoma apie riaušių malšinimą ašarinėmis dujomis ir kitus neramumus. Jie reikalavo išleisti iš stovyklos. Rimtai? Patekot čia neteisėtai ir dar turite kažkokių reikalavimų? Ne vienas jums turi pasiūlymą. Lygiagrečiai konteinerių namelių parkui reikia steigti darbo vietas. Netoliese – ar laukuose dirbti, ar dar ką veikti. Nes dabar išeina toks išlaikytinių sindromas, ne?
Rašoma, kad neteisėtų migrantų srautas savaitgalį pasiekė naujas aukštumas. Agnė Bilotaitė prognozuoja, kad iki metų pabaigos čia bus jau 10 tūkstančių migrantų, kitais metais – dar 5 tūkstančiai. Ingrida Šimonytė jau kalba apie galimybę reikalui esant kreiptis pagalbos ir į kitas šalis – pavadinkime tai „pasidalinti migrantais“. O kai kitiems čia suteiks prieglobstį? Kas bus, kai galiausiai jie išeis iš už tvoros – amžinai nuomotuose konteineriuose gi negyvens?
Atgal taip pat negalime siųsti, bent jau ne visur. Kai kurių migrantų šalyse taip pavojinga, kad negalima tiems žmonėms ir nesuteikti prieglobsčio, juk visi esame žmonės ir suprantame, kad grįžimas kitiems gali reikšti badą, gyvenimą karo zonoje ar net mirtį.
Be to, kai tapome Vakarų kultūros dalimi, įsipareigojome ir palaikyti tam tikrus standartus. Ačiū Dievui už tai, kad esame šioje šalių pusėje: tų, kurios gali priimti ir padėti, o ne tų, iš kurių bėga nuo totalitarinio režimo ar karo stovio. Taigi tam tikrą pagalbą suteikti mes, be abejo, turime, bet kokią? Ir kokia kaina?
Legalių vietinių pašalpinių Lietuvoje ir taip per akis. Pati pažįstu žmogų, turėjusį visai neblogą darbą ir uždirbdavusį apie 900 į rankas, bet su galimybe kilti. Ką jis padarė? Buvo tinginys, tai išėjo iš darbo, ne vieną mėnesį gavo nemažą bedarbio pašalpą, kol atseit ieškojo kito darbo... Paskui kitame vėl kiek padirbo – tada, kai tik jau turėjo galimybę, vėl „ant pašalpos“. Nustebtumėt, kiek daug žmonių nedirbti ir kaip nors tiesiog išgyventi, atrodo ne degradacija, o siekiamybė.
Patys tokiais buvome kitose šalyse. Manot, mus kas nors mėgo? Nė velnio! Į Šveicariją išsikrausčiusios lietuvės pasakoja, kiek daug metų turėjo praeiti, stengiantis gauti visus dokumentus, gerą darbą, socialinį numerį, ištekėti ar kitaip susisieti su šalimi, kol galiausiai vietiniai jas priėmė kaip savo gyventojų dalį. Ir tai – išsilavinusios, tvarkingos moterys, kurios tikrai nekėlė riaušių, kad būtų greičiau priimtos! Ir net joms viskas gerokai užtruko.
Nes yra skirtumas, ar žmogus nori būti kitos tautos išlaikytinis, ar perėjūnas į dar geresnę, turtingesnę valstybę, ar nuoširdžiai nori dirbti ir tapti tos kitos valstybės dalimi. Nes išlaikytinius išlaiko spėkit, kas? Tie, kuriuos pradžioje ir minėjau. Daugiau uždirbantys, smarkiau besistengiantys, nieko neprašantys ir riaušių nekeliantys piliečiai. Žinot, kodėl jie neturi laiko skųstis dėl mokesčių už šildymą ar eilių poliklinikoje? Nes dauguma yra patys atsakingi už save, savo lėšomis įsivedę autonominį šildymą, savo lėšomis pasirenkantys privatų gydymą. Už pinigus, kuriuos patys sunkiai uždirba. Nuo visų tų jų pasirinkimų sumokami dideli mokesčiai, iš kurių paskui galima išlaikyti nemokamąją sveikatos sistemą ir būtinąją pagalbą teikti net tiems, kurie neturi Privalomojo Sveikatos Draudimo. Galima mokėti šildymo kompensacijas šeimoms, kurios neišgali. Ir taip toliau. Taip veikia sistema.
Nieks nesako, kad labai sąžininga, bet taip jau yra. Ir dabar ant tų už viską daugiau sumokančiųjų pečių nori užlipti dar ir migrantai! Pernelyg liberaliai į juos žiūrime, jeigu tik skėsčiojame rankomis ir nuomojame konteinerius. Tvoros reikia ne vielinės, ir ne tariantis bei svarstant. Tvorą reikia statyti: didelę, tvirtą, kuo greičiau. Jei žmogus aiškiai parodo, kad į jo kiemą negalima įeiti, nieks ir nesibraus. Tai turime aiškiai parodyti patys. Ir ne diskutuoti, o daryti, nes kai darai – tai ir darosi.
Taip pat viskas priklauso nuo požiūrio. Jeigu žvelgsime pakankamai griežtai, reikalausime darbo vietų, nesuteiksime sąlygų žmonėms tik būti išlaikomiems, tada ir turėsime dar turtingesnę, o šiuo atveju ir kultūriškai pilnesnę valstybę. Tačiau jeigu leisime iš daugiau uždirbančiųjų gyventi ir migrantams, ir vietiniams bedarbiams, ir žmonėms, gimdantiems vaikus vien dėl pašalpų, patys save pasmerksime maudytis bendrame skurde. Mūsų valstybei rinktis, kokie būsime.