Žemės plotas yra 510 mln kv.km (51 milijardas ha), joje gyvena beveik 7,7mlrd gyventojų, vadinas statistiniam žemės gyventojui tenka apie 6,6 hektaro ploto.
Iš jų 4,6 ha jūros vandenynai bei nepilni 2ha sausuma.
Tuose 2ha apie 1,4ha yra: ledynai, stepės, dykumos, pelkės, ežerai, upės.
Lieka 60 arų, kuriuose gali kažką auginti, bet juk derlingose zonose gyvena žmonės. Jiems reikia, kelių, miestų, namų, fabrikų ir kitos infrastruktūros, tad netenkam dar 10 arų.
Liko 50 arų (50m x 100m), dabar juose pamėginkime užsiauginti maisto, medvilnės ir viso kito gėrio, bei palikime tiek vietos tam stebuklingam miškui kuris mūsų sukurtą CO2 emisiją sugeria.
Pamėginkim paskaičiuot: kažkur skaičiau, kad statistinis Lietuvos pilietis sukuria 5 tonas CO2 per metus.
Vadinasi, kasmet miško prieaugis turi būti 12/44x50 – apytiksliai 13,6 tonos medienos. Mediena lengvesnė, tai apie 16kubinių metrų.
Vidutiniame pasaulio miške per metus 1 ha užauga apie 10 kubinių metrų medienos. Vadinasi, norint padengti savo CO2 taršą, mums reikės 1,6 ha miško, kurio visą užaugintą medieną turėsime nupjauti ir pakišti po žeme. Bet juk mes maistui ir miškui turim tik 50 arų!
Sakoma, ore yra tik 0,03 proc. anglies dioksido. Žinote, kodėl tiek mažai ir nelabai kyla? Ogi todėl, kad šalia kiekvieno yra 4,6 ha vandenynas, kurio vidutinis gylis yra 3000 m. Visas perteklinis CO2 tirpsta vandenyne ir kaupiasi. Sugerdamas CO2, vandenynas rūgštėja, tampa mažiau ir mažiau tinkamas augalams bei gyvūnams, kurie nyksta.
Su laiku vandenynas CO2 prisisotina, pakankamai nesugeria ir jo nežymiai daugėja atmosferoje.
Padidėjęs CO2 kiekis kelia sukelia šiltnamio efektą. Temperatūra kyla. Mes to labai nejaučiame, nes tirpstantys ledynai daug tos šilumos sugeria. Tirpstantys ledynai vandenyną papildo CO2 neturinčiu vandeniu bei jį vėsina. Tad, kol tirpsta ledynai, temperatūra pasaulyje kyla ne taip greitai.
Kas nutiks, kai ištirpus daug ledynų, šalto ir neprisotinto CO2 vandens srautas sumažės?
Ogi vandenynas nebesugers CO2, be to ims šilti, paspartės ir nevėsinamos atmosferos šilimas. Kai vanduo šils, ištirpusio CO2 kiekis mažės, vandenynas ims nebe sugerti, bet „iškvėpti“ CO2.
Kadangi ledynų nebus, CO2 kiekis nevaldomai ims kilt, nepriklausomai, ar mes čia dar teršiam, ar ne.
Ištirpę ledynai užtvindys daugumą derlingų žemių, be ašigalio ledo kepurių temperatūra taps nepakeliamai karšta net ir Lietuvoje. Pajudės daug migrantų, bus daug karų, bado ir vargo.
Ir tai bus greitai, tai jau dabar vyksta mažais masteliais, mūsų vaikai mums nedovanos, o patys galėsime kaltinti tik save.
Kiekvienas turėtų pamąstyti, jei jam būtų skirti tie statistiniai 6 ha, o atmosfera tame plote būtų apribota stiklo sienomis, ar jis tikrai keliautų į Italiją, jei žinotų jog užtai turės leisti tam dideliam lėktuvui 3 min kreiseriniu apkrovimu deginti kurą jūsų teritorijoje.
Ar toks žmogus keistų rūbus, batus, telefonus ir kitus aksesuarus kasmet? Ar jis leistų sau teršti pagaminant jam naujus baldus, automobilį, padangas ir visa kitą „gėrį“?
Ar tikrai važiuotų kiekvieną savaitgalį į pajūrį 300 km į vieną puse, kas atitiktų 500 ratų aplink savo 2 ha sausuma pirmyn, ir tiek pat ratų atgal?
Žemė nėra tokia didelė, kaip mes galvojam, ji mažytė, o mes baisiai neatsakingi.