Iniciatorių teigimu, 2019-ųjų referendumo teksto formuluotė buvo ilga ir paini. Iš tiesų, reglamentuoti detales derėtų konstituciniame įstatyme, o ne Konstitucijoje. Tačiau yra absoliučiai akivaizdu, kad klausimas buvo nepriimtas dėl nerealiai aukštos referendumo kartelės. Dailesnis tekstas ar garsesnis jo trimitavimas piliečių ateiti prie balsadėžių nesugundys. Jei naujame referendume sudalyvaus toks pats skaičius rinkėjų kaip ir 2019-ais metais, tuomet reikėtų bent 94.01 proc. balsų „už“, kad jis pavyktų. Tokie skaičiai būna nebent Baltarusijoje, bet demokratijose tai išvysite retai. Taigi pripažinkime, kad esamomis sąlygomis nėra absoliučiai jokių šansų referendumu pakeisti Konstitucijos 12-ą straipsnį.
Kodėl politikai suskubo rengti referendumą, kuris yra praktiškai pasmerktas žlugti? Sabotažas, sakysite. Galbūt. Kas gali paneigti? Naivuolių politikoje nebūna. Tačiau galbūt neieškokime konspiracijos ten kur viską galima paaiškinti elementaria nekompetencija. Didesniems darbams reikia didesnių pastangų, o šios kartos politikams regis paprasčiausiai trūksta „kalibro“. Paskaičiuot, pagalvot, pasistengt, susitart.. liaudiškai tariant, užpakalį pajudint.
Kokie galimi sprendimo būdai? Galime pateikti bent kelis.
Referendumo kartelės keitimas
Konstitucijos pirmo skirsnio keitimas galimas tik referendumu. Tą nustato pati Konstitucija. Tačiau kartelę nustato referendumo konstitucinis įstatymas (konkrečiai, 8 straipsnis 3 punktas). Šį punktą gali pakeisti Seimas. Tam tereikia reikia 3/5 parlamentarų daugumos t.y. valdančiųjų ir opozicijos sutarimo (Seimo statutas, 171 straipsnis, 3 punktas). Į punktą būtų galima elementariausiai įtraukti išimtį Konstitucijos 12-ajam straipsniui taip, kad galiotų 4 punktas nustatantis mažesnę kartelę.
Deja, kai kurie politikai ir teisininkai aistringai teigia, kad tai Konstitucijos apsaugos silpninimas ar net gi „trypimas“. Tačiau tai visiškai teisėta ir su labai aiškiu pateisinimu. Nepaisant to, 2018-ųjų pabaigoje Seimas tokias pataisas atmetė. Vis dėlto, kartelę nebūtinai reikia žymiai sumažinti. Ją galima pakeisti kitokiu, bet ne mažiau stipriu, saugikliu.
Pavyzdžiui, kartelę galima pakeisti reikalavimu, kad būtų surengti du paprastos daugumos referendumai iš eilės su bent ketverių metų pertrauka (tokia formuluotė, beje, galėtų užskaityti 2019-ais jau įvykusį referendumą). Tautos būtų atsiklausta du kartus, referendumus turėtų surengti skirtingų sudėčių parlamentai, o neigiamo referendumo rezultato atveju, keitimo klausimas atsidėtų bent aštuoneriems metams. Labai solidus kriterijus ir tik nesakykite, kad toks saugiklis irgi būtų Konstitucijos apsaugos silpninimas.
Mūsų Konstitucijoje ir įstatymuose saugikliai yra sudėti ne be reikalo. Tačiau pažvelkime į tikslus ir aplinkybes: demokratinė visuomenė, po diskusijų viešumoje ir parlamente bei jau išreiškusį nuomonę viename referendume, ieško būdų kaip išspręsti realią problemą. Konstitucija nėra amžina, neliečiama ir laikytina kažkur po stiklu kaip muziejaus eksponatas. Laikai keičiasi ir Konstituciją karts nuo karto verta, o kartais net ir būtina, patobulinti. Kartelę galima išlaikyti aukštą, tačiau ji turi būti reali ir adekvati. Gerai, kad neturime Viduramžių laikų Konstitucijos, kurios pirmajame skirsnyje parašyta, kad žemė yra plokščia. Būtų amžinai gėda.
Yra ir kitų būdų mėginti spręsti dvigubos pilietybės klausimą. Pavyzdžiui, Rimvydas Baltaduonis siūlo surengti du referendumus: vieną referendumo kartelės mažinimui, o kitą dėl dvigubos pilietybės. Jei Seimo nariai yra skystų blauzdų ir bijo pakeisti kartelę patys, tuomet darykite tai referendumu. Turint Prezidento ir Seimo rinkimus kitais metais, klausimą būtų galima išspręsti iki 2024-ųjų pabaigos.
Pilietybės toleravimas
Konstitucinis Teismas (KT) yra pasakęs, kad dviguba pilietybė negali būti „paplitęs reiškinys“. Tačiau pilietybės įstatyme yra net vienuolika išimčių (žr. 7-ą straipsnį), tad faktiškai jau dabar turime tūkstančius lietuvių su kitų šalių pilietybėmis. Daiva Lapėnaitė siūlo radikalesnę ir, pripažinkime, įžūlesnę išeitį: įrašyti dvyliktąją išimtį, kad asmuo, įgijęs kitos šalies pilietybę, gali išlaikyti Lietuvos pilietybę jei ji buvo įgyta gimimu. Tiesą sakant nereikia dvyliktos, užtenka pakeisti vienuoliktą punktą, kuris numato, kad pilietybė išlaikoma (jei buvo įgyta gimimu) vaikams t.y. asmenims iki 18 metų. Kitaip sakant, jei įgijai iki 18 metų – tuomet galima, jei po – tuomet ne. Tačiau kodėl skaičius 18 yra ypatingas? Tiesiog išbraukite „iki 18 metų“. KT gali aiškintis ar gimimas yra paplitęs reiškinys ar ties kokiu skaičiumi tas reiškinys tampa „paplitęs“. Tačiau KT galima ir nepaklausti.
Apskritai, ar yra būtina skrupulingai gaudyti nepranešusius apie įgytą kitos šalies pilietybę? Aušrinė Armonaitė berods 2019-ais buvo užregistravusi įstatymo pataisas atsisakyti baudų už dvigubos pilietybės nepranešimą. Tačiau išrinkta į Seimą, dabar jau ministrė, šią iniciatyvą tyliai padėjo į stalčių. Tai būtų pirmas žingsnis tylaus toleravimo link bent jau tol kol politikai teigia esą bandantys spręsti šį klausimą.
Kitose demokratijose yra įvairių precedentų. Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų kariuomenėje ilgą laiką įstatymu buvo draudžiama tarnauti ne-heteroseksualiems asmenims. Tačiau kol Kongresas nesiryžo spręsti šio klausimo, JAV administracija nusprendė, kad tai nėra teisinga ir 1994-ais metais oficialiai įvedė „neklausk-nesakyk“ (don't ask, don't tell) politiką. Ši politika uždraudė institucijoms pradėti tyrimus kol nebuvo pastebėta neleistinos t.y. kenksmingos veiklos. Kitaip sakant, leido tarnauti visiems jei tai nesukelia realių problemų. Tai truko iki 2011-ųjų, kai Kongresas galiausiai įstatymą pakeitė. Tokios politikos galėtų būti nurodyta laikytis ir Migracijos departamentui, pvz. pilietybę naikinti tik tuomet jei asmenys įgija mums priešiškų šalių pilietybes (arba, žinoma, žmonės patys pateikia pranešimus apie įgytą pilietybę).
Vaidas Matulaitis rašo, kad planuojamas ir, bent jau kol kas, pasmerktas žlugti referendumas yra jo priešininkų pergalė. Seime galbūt iš tiesų yra priešininkų, tačiau sunku patikėti, kad jų yra dauguma, ypač turint omenyje Lietuvos žmonių išreikštą palaikymą. Apie kartelės keitimą yra užsiminęs ir prezidentas Gitanas Nausėda. Politikai ir teisininkai, it šventieji, aiškinantys, kad referendumo kartelės keitimas silpnina Konstituciją atrodo nerimtai. Panašiau, kad pastangos yra dedamos visų pirma stengiantis įtikti rinkėjui ir, apsimetant, kad rūpi.
Gerbiami Seimo nariai, galbūt tiesiog prisipažinkite, kad šis klausimas jums nelabai rūpi. Juk referendumai kainuoja. Greičiausiai sutaupysite kelis milijonus, kuriuos galėsite pasiskirti parlamentinėms ar kitoms išlaidoms. Tik nepamirškite susideklaruoti ir susirinkti visus čekiukus, nes to nedarant, šiaip jau, tai irgi yra Konstitucijos trypimas. Tikriausiai daugumai Lietuvos piliečių kur kas didesnis nei šiame tekste išdėstytos sprendimo priemonės.
Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė.