Pirma, tai juokingai skamba kalbos, kad žmonės štai nedirba ir patogiai gyvena iš pašalpos. Kad iš pašalpos gyventum patogiai, reikia nežinia kiek prieš tai uždirbti!
Šiuo metu aš uždirbu, manau, normalų atlyginimą, apie 1000 eurų. Įvedžiau savo duomenis į skaičiuoklę ir paaiškėjo, kokia būtų mano bedarbio išmoka, jeigu šiuo metu netekčiau darbo. Pirmus tris mėnesius gaučiau po 537 eurus, kitus tris mėnesius po 459, o paskutiniuosius tris mėnesius – po 382 eurus. Pasakykite, ką reiškia šios sumos žmogui, ką tik uždirbusiam tūkstantį? Dvigubai, o vėliau – net trigubai mažesnes pajamas.
Mano vien buto nuoma yra apie 300 eurų, tai ką aš veikčiau su 382? Todėl klysta visi, manantys, kad bedarbiais žmonės tampa iš noro „sėdėti ant pašalpos“ ar kad taip lengviau nei dirbti, o pinigai tie patys. Pinigai toli gražu ne tie patys, jie atitiktų daugių daugiausia bazinius poreikius pirmaisiais mėnesiais ieškant kito darbo. Iš tokios pašalpos patogiai negyvensi, galit būti ramūs.
Toliau. Užimtumo tarnyba siūlo darbus, tai yra gerai, bet pažiūrėkime, kokius? Kiek turiu pažįstamų, kurie buvo užsiregistravę, tiek jų gaudavo prastus pasiūlymus, darbo jėgos ieškojimą už kelis šimtus eurų. Tokius darbus, už kuriuos jau tikrai pašalpa geresnė. Ir dabar, kai atsisakysi eiti dirbti, pavyzdžiui, kroviku už 500 eurų, ir atsisakysi tokio ar panašaus darbo du kartus, būsi nurašytas? Absurdas.
Šie pokyčiai nenaudingi pačiam bedarbiui. Būkim atviri, daugybė žmonių užsiregistruoja tarnyboje tik dėl tvarkos, o darbo ieškosi patys. Darbštus žmogus tikrai ras kažką tinkančio jo kvalifikacijai, tikėtina, už daugiau negu minimumą. Ir už daugiau negu pašalpą! Tai liaukitės galvoti, kad bedarbiai sunkia valstybę, nes taip nėra. Valstybė turėtų didžiuotis turėdama tiek nejuodadarbių žmonių, kuriem reikia geresnio darbo, nei seniau Anglijoje reikėdavo „šeštų“ statybose. Nepasiduokim!