Mano kova už teisę ir laisvę kokybiškai gyventi Lietuvoje prasidėjo 2010 metais, kai mano diagnozė (alerginė astma ir alerginis rinitas) tapo nuosprendžiu palikti tėvynę. Tiek pat laiko bendrauju su politikais, įvairiais pareigūnais bei medikais. Ar galiu svajoti apie pokyčius? Kol kas, deja, ne.
Dėl patiriamo diskomforto, gyventi taršioje aplinkoje negalėjau, negalėjau savęs realizuoti Lietuvos darbo rinkoje: teko patirti pagiežos iš pažįstamų, kolegų ir net iš medikų. Supratau, kad būtina įrodyti, jog aplinkoje esantys teršalai, pvz.: transporto priemonės, eksploatuojamos be DPF filtrų ir katalizatorių, – kenkia žmogaus organizmui.
Gyvenant taršioje aplinkoje, neišvengiamai dalyvaujant eisme, nuolat stringant transporto spūstyse, prasideda nesustabdomas kosulys, dusimas ir kraujavimas iš nosiaryklės. Tai verčia imtis atitinkamų veiksmų. Juos ir vadinu kova už kokybišką gyvenimą Lietuvoje.
Ir, neabejoju, šioje kovoje sieksiu pergalės ne tik dėl savęs, bet ir dėl tų, kurie išgyvena panašias problemas. Patiria jas kiekvieną dieną, tačiau dėl nepajudinamų įstatymų ar teisės aktų taikstosi, tarsi tai būtų gyvenimo norma.
Ilgas kelias pergalės link prasidėjo nuo domėjimosi oro taršos situacija Lietuvoje, kuri, deja, nėra labai gera. Nors realūs duomenys pateikiami nuolat ir operatyviai, gana dažnai fiksuojamas didelis aplinkos oro užterštumas. Girdime perspėjimus, kad reikia saugotis.
To neužtenka, kad aš ir panašių sveikatos sutrikimų turintys žmonės Lietuvoje galėtų gyventi kokybiškai. Pavyzdžiui, ilgokai užsitęsęs šio pavasario sausasis laikotarpis yra tikras išbandymas: portalo tv3.lt duomenimis, visai neseniai, šių metų kovo 14 d. kietųjų dalelių koncentracija daugelyje miestų labai padidėjo, kas lėmė 24 val. KD10 ribinės vertės viršijimus Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Šiauliuose.
Panašius pranešimus girdime kiekvieną dieną, deja, pakeisti nieko negalima, tenka taikytis prie sąlygų ir ieškoti būdų, kaip išgyventi. Tolesnių dienų prognozės panašios – jei kritulių ar žymesnio vėjo nenumatoma, kietųjų dalelių koncentracija aplinkoje išlieka padidėjusi.
Savivaldybėms rekomenduojama tvarkyti nevalomas miestų gatves ir pakeles. Gyventojams patariama riboti fizinį aktyvumą lauke. Vieno žmogaus gyvenimo kokybė priklauso nuo oro sąlygų. Ir jei jos nepalankios, atleiskite, bet niekuo padėti negalime.
Mane aukščiau išdėstytos aplinkybės ir veiksniai itin veikė – pabuvus Lietuvos miestuose prastai pasidaro net ir dėvint kaukę, kuri savotiškai taip pat kelia tam tikrą diskomfortą, būtent dėl specifinio sveikatos sutrikimo.
Ko gali tikėtis žmogus, kurio gyvenimo kokybė tiesiogiai susijusi su oro sąlygomis? Visi, besidomintys ar turintys domėtis šia problema yra skaitę ar girdėję apie planuojamus taršos mokesčius, kitas priemones, tačiau kaip užtikrinti konkretaus žmogaus bėdų sprendimą, nežino niekas.
Gal ir nenori žinoti. NVSC pripažįsta, kad „Kai kuriems žmonėms oro tarša ypač kenksminga. Oro taršai kietosiomis dalelėmis, azoto dioksidu ir kitais teršalais ypač jautrūs yra kūdikiai, vaikai, nėščiosios, pagyvenę asmenys, asmenys, sergantys astma ir kitomis kvėpavimo sistemos bei kraujotakos sistemos ligomis“.
Dažniausiai gali pasireikšti šie ūmaus teršalų poveikio požymiai: akių, nosies ir gerklės dirginimas, dusulys, kosulys, susilpnėjusi plaučių funkcija (ypač sergantiems lėtine obstrukcine plaučių liga), padidėjęs kvėpavimo takų imlumas kvėpavimo takų infekcijoms (ypač vaikų), paūmėjusios kvėpavimo takų alerginės uždegiminės reakcijos.
Tačiau tame pačiame nvsc.lrv.lt puslapyje teigiama, kad šie asmenys priskiriami rizikos grupei ir turėtų labiau saugotis.
Turėtų labiau saugotis? Nekvėpuoti ar nuolat dėvėti respiratorių ar dujokaukę? Nešiotis deguonies balionėlį? Nors COVID pandemijos sąlygomis kaukės ar respiratoriai tapo kasdienybe, bet ar jie apsaugo nuo KD įsiskverbimo į organizmą?
Tinklapyje perkuinternete.lt pateiktoje respiratorių apžvalgoje pažymima, kad geriausiai saugo kaukės PM2.5, kurių filtrai nepraleidžia šių mažų kietųjų dalelių į žmogaus organizmą. Pirminė šių kaukių paskirtis ir yra jas dėvėti, kai kietųjų dalelių koncentracija ore viršija nustatytas normas.
Gal tai galima laikyti realia pagalba žmogui? Kasdien sekti KD (Kietosios dalelės – Red.) kiekį aplinkoje gal ir nesudarytų sunkumų, bet kasdienis respiratoriaus dėvėjimas – nemenkas iššūkis net sveikam, o kaip sunku kvėpuoti turinčiam anksčiau aptartų sveikatos sutrikimų, galima tik įsivaizduoti.
Tai, kad su šiuo respiratoriumi sunku kvėpuoti, pastebi ir tinklapio pigu.lt lankytojai, nusipirkę ir jau naudoję šią apsaugos priemonę. Vadinasi, tai ne pati geriausia išeitis. Prisiminus nvsc.lrv.lt pateiktą siūlymą, kad neatspariems KD10 žmonės turėtų labiau saugotis, peršasi išvada, kad skęstančiųjų gelbėjimas yra jų pačių reikalas.
Jeigu kokybiškas gyvenimas mano paties reikalas, ėmiau ieškoti pagalbos savarankiškai. Tikėdamas, kad valstybei rūpi jos piliečiai, kreipiausi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Aplinkos, Sveikatos ministerijas, LR Seimo komitetus, gydymo ir mokslo įstaigas, Prezidentūrą, privačias ir valstybines sveikatos įstaigas, seimo kontrolierius, lygių galimybių kontrolierius, seimo sveikatos komiteto pirmininką, LT atstovybė ES aplinkos atašė, įvairius visuomenininkus.
Su teisininkų pagalba kreipimuose suformuluoti klausimai: Kas yra padaryta ar daroma, kad žmonės, sergantys astma ir ar turintys tokią diagnozę, kaip galėtų normaliai ir visaverčiai gyventi ir dirbti (neegzistuoti, o gyventi ir dirbti) Lietuvoje?
Kokie moksliniai tyrimai yra ar buvo atliekami šia tema? Kiek tokioje situacijoje svarbi asmens genetika, imunitetas ir pan.? Ar atliekami privačius konkretaus asmens medicininio, mokslinio pobūdžio tyrimus? Kokias išvadas iš šių tyrimų galima būtų padaryti arba kaip tai būtų galima panaudoti sprendžiant tokių asmenų negalavimus? Ar gali tokią sveikatos būklę, kaip mano sukelti oro užterštumo veiksniai?
Deja, pastangos priminė kovą su vėjo malūnais. Nors Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai įstatymo nuostatose numatyta paciento teisė žinoti ir gauti visapusišką informaciją apie jo ligą bei užtikrinti, kad jis gautų kokybiškas paslaugas.
Aplinkos apsaugos agentūros rašte patvirtinama, jog oro užterštumas Lietuvoje yra didesnis nei Danijoje, kurioje dabar esu priverstas gyventi ir dirbti, niekas nenori į tai gilintis ir analizuoti aplinkybių ir pasiūlyti realių, o ne teorinių sprendimo būdų.
SAM teigimu, remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, žmogaus sveikata ne daugiau kaip 17–20 proc. priklauso nuo aplinkos veiksnių (oro kokybės, triukšmo ir kt.). Panašu, kad 17 – 20 proc. nereiškia nieko.
Žmogaus ligos yra tik jo problemos. Kituose atsakymuose daugybė raidžių ir skaičiukų, kurie nieko nesako į aplinkosaugos problemas savarankiškai besigilinančiam žmogui, siūlymų kreiptis iš vienos ministerijos į kitą, o po jų vėl į pirmąją.
Metus trukusius bandymus sulaukti pagalbos vainikavo SAM atsakymas: „Atsižvelgiant į išdėstytą bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 11 straipsnio 3 dalies 3 punktu, informuojame, kad Jūsų raštas Sveikatos apsaugos ministerijoje pakartotinai nebus nagrinėjamas“.
Ką reiškia „nebus nagrinėjamas“? Man tai dar ne vieneri metai priverstinės emigracijos, laukiant ir tikintis, kad įvyks stebuklas. Ir kažin, ar atsirašinėjantiems valdininkams svarbu, kad pažeidžiamos asmens, paciento, Lietuvos Respublikos piliečio teisės, nes negaliu gyventi valstybėje, kurioje gimiau, užaugau, kur gyvena mano artimieji.
Jiems taip pat nesvarbu, kad pažeidžiama mano prigimtinė teisė į sveikatą, gydymą ir kokybišką gyvenimą. Ir nors Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. nustatyta, kad „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“, o 30 str. įtvirtinta, kad „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą“, visgi nesinori pradėti varginančių ir ilgų teisminių ginčų.
Vis dar tikiu valstybės institucijų gera valia atlikti savo tiesioginę pareigą – rūpintis ir padėti savo piliečiams (norėdami patekti į valdžios institucijas, siekdami postų ar kandidatuodami į Seimą visi tai žada). Tiesiog tikiuosi ir bandau rasti priemonių ir pagalbos, sprendžiant iš tiesų neįprastą ir keistą, bet jautrią žmogaus problemą.
Perfrazuojant žinomo dainininko dainos tekstą, mes tikrai mylim Lietuvą. Be abejonės šiuos žodžius kartoja ir žmonės, atsakingi už taršią aplinką. Aš taip pat ją myliu, tačiau net aštuonerius metus turiu priverstinai gyventi 1600 kilometrų atstumu nuo savo artimųjų, draugų.
Kelių kadencijų politikai nieko nenuveikė, kad padėtis pasikeistų – iš kaminų virstantys dūmai būtų neutralizuojami šiuolaikinių technologijų priemonėmis. Trumpam grįždamas į Lietuvą ir vėl patirdamas gyvenimo tėvynėje diskomfortą fiksuoju tą patį nekintantį vaizdą (kvapo deja užfiksuoti neįmanoma).
Šis straipsnis – laiško autoriaus nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija.