Seniau, stebėdama išblizgintus kitų gyvenimus instagrame, pavydėdavau. Vienai žymiai moteriai – nuostabiai išpuoselėtų namų. Kitai – kelionių. Trečia, atrodydavo, va ką tik pagimdė, o figūra jau vėl kaip gazelės. Susipykusi su vyru ir vėliau žiūrinėdama „influenceres“ instagrame matydavau tobulus jų porų kadrus ir galvodavau: va, kaip jie gerai sutaria, rožės nesibaigia, o pas mus...
Bet pažiūrėjusi laidą ir pasiklausiusi apie „influencinimą“ pagalvojau... juk šiaip viskas parduota. Namuose gyvena net ne šeima, o visa brigada auklių ir asistentų... Na, man kraupu toks gyvenimas. Dingo bet koks pavydas.
Ar tai, kada tu eini prie jūros su šeima ne pasivaikščioti, o padaryti fotosesiją – tikra? O kai tavo vaikai pribėga ant kelių tik gražiam kadrui? Kai žinai, kad neturi prabangos apsiverkti „ne laiku“, o apsiverkusi reikiamą akimirką turi dar tą ir ištransliuoti tūkstančiams? Kiek tikrumo gali būti tokioje paties kuriamoje, pasakų realybėje?
Baisu, kai dėl visuomenės dėmesio ar reklamos parduodama meilė, vaikai, šeima... Dalis „influencerių“, kaip dabar pradėjau galvoti, yra tokie, kurie tikrąsias vertybes gali iškeisti į „laikus“ ir sekėjus. Juokingiausia, o gal graudžiausia, kad tie sekėjai – tai svetimi žmonės, kurie turi savo tikrus gyvenimus. Bet slapta pavydi to blizgesio, kelionių ir prabangos.
O kai taip pagalvoji, tai nėra ko pavydėti... Sugriauti likimai ir žmonių gyvenimai. Žmonių, kurie patys net turbūt nebesupranta, kas jų gyvenime tikra, ir kas ne. Jie meluoja mums į akis, vaizduoja išpuoselėtą pasaką. O iš tiesų tik griauna savo tikrus gyvenimus ir naikina save, savo vertybes.