Pasakymas – atsargiai svajok/reikš norus – yra ne be reikalo, nes realybėje ir fantazija nėra tapatu, juk pamenate pasakojimą apie Džiną? Daliai mus supančių šių dienų privilegijų būtų galima taikyti šią mintį – ar tikrai visa, kas šiai dienai vadinama pažanga, atnešė žmogui tai, ko šis iš tiesų siekė, ir ar vadinamasis progresas ir su tuo sekantys padariniai ir toliau žmogų veda progreso keliu, ar veikiau atvirkščiai?
Žinomas faktas, kad vienas iš žmogų skatinančių tobulėti ir siekti daugiau gyvenime nei minimali būtinybė dalykų, tai siekis ŽINOTI. Tokie didingi asmenys kaip Leonardas da Vinči, Albertas Enšteinas mums žinomi ne dėl to, jog gyvenimą paskyrė tam, kad taptų turtingi, populiarūs ir apie juos rašytų ir kalbėtų – jie troško ŽINOTI, KURTI ir atrasti. Žmogiškas smalsumas pažinti pasaulį daugiau, nei mes gebame matyti, vedė link didybės. Evoliuciškai mes kiekvienas to vedamas tampame savarankišku žmogumi – nuo kūdikio iki pilnos savarankiškos asmenybės – vedami noro pažinti ir suprasti mus supantį pasaulį mes augame. Žinoma, vieni daugiau, kiti mažiau, todėl ir atsiranda dideli skirtumai tarp asmenybių. Mes juk žmonės tokie skirtingi! Skirtinga mūsų raida, supanti aplinka, genų rinkinys…laikmetis.
Ekranai. Žinių srautas. Plastikas. Ryškios spalvos. Triukšmas. Ryškios šviesos. Į tokį nūdienos pasaulį modernioje vakarų visuomenėje atkeliauja nauja gyvybė. Toli nuo motinos gamtos, kurioje vyrauja lėta harmonija. Labai toli nuo to, kaip daug kartų užaugo (beje, kitur, ne vakarų visuomenėse, ramiai tebegyvena savo ritmu), iki kol vakarų pasaulis paskelbė apie naujojo modernaus amžiaus erą, sekė pramonės revoliucija, vėliau skaitmenizacija.
Beprotišku tempu, vadinamosios pažangos keliu, šiuo metu praktiškai kiekviena modernaus pasaulio žmogiška būtybė yra priklausomybių vergas. Mums visiems gerai žinoma sąvoka vergas/baudžiauninkas – tai kito žmogaus valioje fiziškai priklausomu esantis asmuo, kuris turi atidirbti, kad užsitarnautų teisę egzistuoti. Mes gyvename modernioje eroje, tad ir vergijos formos tapo modernios – aš manau, šiai dienai sunkiai rastume žmogų, kuris yra laisvas bent nuo vieno iš šių faktorių – ekranų, soc. tinklų, medijos, perteklinio maisto, kavos, tabako, kanapių, lošimo/game’inimo, svaigalų, apsipirkimo, sekso – bent vienai dienai atsiriboti nuo bent vieno iš šių modernios visuomenės dedamųjų, manau, prilygtų bausmei, tam tikrai fizinei ar „dvasinei“ kančiai.
Bukas vartojimas dalykų – lengvai įsisavinama praktika; tai nereikalauja jokių pastangų, imlu. Į tokį pasaulį mokytis gyventi atkeliauja naujos gyvybės – ir tai mūsų būsimi ateities kūrėjai, – nuo kūdikystės bukėjantys ekranų vergai, greito dopamino persivartoję ir negebantys ilgiau nei porai minučių susikoncentruoti ikimokyklinukai, vėliau tapsiantys jaunais paaugliais, soc. tinkų kuriamų netalentigų parodijų veikėjais, priklausomais nuo „game’inimo“ , nieko neveikimo, kuris veda į ankstyvą depresiją dėl realių tikslų neturėjimo ir atsakomybės jausmo nepažinimo – būsima visuomenės našta ir nusivylimas.
Žmonijos ateitis – vartotojai, o vartotojų visuomenėje vargiai ar gali atsirasti talentingų kūrėjų. Visuomenei primesta mada auginti bestuburius, nesavarankiškus, nemąstančius jaunus žmones, kurie tiesiog bukai vykdo komandas (maigo ekraną ar atkartoja tai, kas vyksta ekrane) vietoje to, kad mokytų juos mąstyti ir veikti dalykus (naudoti pieštuką ir kurti savo pasaulį naudojant protą/vaizduotę ) bei ugdyti kūrybingus protus. Rodos, yra pravartu bendruomenėje, kad kiekvienas jos narys būtų naudingas, o ne vien naudojanti resursus siurbėlė. Tai didi naujosios žmonių kartos nelaimė. Ir kiekvieno kapitalisto rojus.
Verčia neretai susimąstyti, kas gi lėmė žmonių degradaciją tiesiog bukai vėpsoti į ekranus? Mada primesta tų, kurie gamina daiktus ir parduoda juos už milijonus pinigų? Iš tiesų, tai, ko tau realiai iš tiesų nereikia, netrūksta ir tik sukeltų pertekliaus jausmą, mąstančiam apie savo gerovę ir mąstančiam platesniąja prasme sunku „prakišti“, tačiau nubukinto proto, linkusiam į įvairias priklausomybes ir dar dresuotam nuo mažens būti buku vartotoju yra tiesiog juokų darbas. Spalvoti ekranai ir spalvoti ryškūs daiktai parduotuvės lentynoje tiesiog rėkte rėkia lengva ranka paleisti taip sunkiai uždirbtus eurus, dažnam netgi labai nemėgstamam darbe. Dalykams, kuriuos neretai parsinešus namo suvoki, kad nepasigestum, jei net nebūtum įsigijęs, neliktum alkanas, jei nebūtum pirkęs, ir tavo gyvenimas dėl to pirkinio tapo nei kiek ne lengvesnis, geresnis ar prasmingesnis… Greičiausiai netruks paaiškėti to daikto likimas tapti dar viena šiukšle tavo konteineryje. O tavo eilinė valanda taip nemėgstamam darbe išprakaituota tam, kad papildytum savo rūšiavimo konteinerį eiliniu plastiko gabalu, kurį vėliau teks kažkam išrūšiuoti.
Daug postringauja naujoji „pažangiai mąstanti“ jaunoji karta apie eko gyvenimą, apie klimato problemas. Daug pilstymo iš tuščio į kiaurą. Tačiau fabrikai nestoja gaminti nežinia kelintjardinio pigaus plastiko dėkliuko naujam iphone, po vieno skalbimo netenkančių spalvos, ant kūno begulint praplyštančių marškinėlių, kurie per sezoną tampa skuduru ar liūdnai pagarsėjusių namų dekoro niekalų, skirtų dulkėms nusėsti. Pramonė nestoja ir nestos gaminti daiktų pertekliaus žmonėms, kol jie bukai maigys telefonus ir užsisakinės iš inercijos – pirks tam, kad daiktus išrūšiuotų į skirtingus konteinerius ir pirktų vėl, kad galėtų tai kartoti, kaip kad klusniai yra to išmokyti, pačiais moderniausiais dresūros metodais.
Mes netenkame gyvūnijos, augmenijos, miškų, natūralių pievų, gausybės nuostabių gamtos oazių ir, galimai, greitu metu nuo nepakeliamo karščio bangų žemė patirs mums sunkiai įsivaizduojamus padarinius… Deja, silpni protai nepakelia suvokti to, kas neišvengiama, ir tiesiog juda pirmyn linkme, kurią gerai žino ir kartoja diena iš dienos tą pačią mantrą, tarsi doras katalikas apsikabinęs rožančių nesustoja kartoti „tėve mūsų“. Avių bandą paprasta valdyti. Buka visuomene lengva manipuliuoti – tereikia numesti šiek tiek duonos ir žaidimų. Kritinis mąstymas tik vienetams.
Šiai dienai neretai jaunosios kartos bendras raštingumas ir sklandus sakinio dėliojimas jau tampa iššūkiu, tad apie kritinį mąstymą tarp baksnotojų į ekranus net kalbos negali būti – juk šiai dienai jaunuolį kankina tokios bėdos kaip apsisprendimas dėl savo tapatumo su lytimi ar orientacijos. Nesavarankiška, nemąstanti ir labai išlepusi jaunoji mūsų ateitis gerais laikais nėra didelė našta – tam randama resursų ir kantrybės, bet sunkūs laikai ateina nekviesti. Tokiu atveju motina gamta nesigaili gležnų žmonijos daigelių ir yra linkusi apsivalyti nuo sunkios parazituojančių individų naštos. Sunkmečiu išlieka stipriausi, gabiausi ir iš jų genų gimsta naujos kuriančios kartos.
Telefono baterija vis vien nusilpus greitai išsikrauna, ekranas užgęsta, o kvailys greitai pasiklysta.
Belieka sulaukti sunkių laikų arba pasistengti dažniau pakelti akis nuo ekranų ir apsižvalgyti aplink save – realus pasaulis gali nustebinti savo grožiu ir harmonija. Sustokime pasigėrėti juo, tiesiog pasigrožėti, nefiksuodami visko visur per telefono kamerą. Dažniau pakelkime akis į žmones, esančius greta, nuo šviečiančių ekranų ir palaikykime gyvus, sveikus, pilnus pokalbius. Mažais žingsneliais pirmyn nuo beždžionės su pagaliuku rankoje, kuri vis baksnoja link pažangesnio sapiens – sveikesnio proto link, – kuris moka matyti, mąstyti ir pilnai komunikuoti.