Žinoma, labai džiugu, kad mūsų šalis yra patrauklus tikslas žmonėms, norintiems užsidirbti daugiau, siųsti pinigus namie likusioms šeimoms – tai akivaizdžiai rodo tam tikrą valstybės pasiektą gerovę (į atsilikusias Zimbabvės lygio valstybes dirbti tikrai nevažiuojama). Pastebime nemažai darbuotojų iš Ukrainos, Indijos, Afrikos ir musulmoniškų šalių.
Nacionalistus ar rasistus tai nervina, bet aš į migraciją žiūriu neutraliai. Tiesiog, tai yra labai natūralus reiškinys, sunkiai išvengiamas šių dienų globaliame pasaulyje. Visos šalys, kurios vos tik pasiekia padoresnį išsivystymo lygį, tampa imigracinėmis. Nieko naujo šiame pasaulyje.
Bet vis dėlto, yra viena valstybė, imigracija iš kurios kelia labai didelį nerimą. Ta valstybė yra mūsų kaimynė per tvorą - Beveikrusija... Oi atsiprašau, Baltarusija.
Neįsileidžiame ekonominių migrantų iš Rusijos, kaip iš šalies agresorės, brutaliai užpuolusios mūsų gana artimą kaimynę Ukrainą, ir kariaujančios ten beprotišką ir netgi savižudišką karą. Neįsileidome bėgančių nuo Putino paskelbtos mobilizacijos, net opozicionierius įsileidome labai atsargiai ir „filtruotai“. Nes puikiai suprantame potencialias grėsmes.
Bet migrantų iš Beveikrusijos... Tai yra, Baltarusijos, Lietuvoje jau beveik 70 tūkstančių. Ši valstybė – jau nieko baisaus, ne priešai, jai gali būti taikomi visai kiti kriterijai nei Rusijai?
Labai noriu patikslinti vieną dalyką: neturiu nieko prieš baltarusius kaip tautą, ir nemanau, kad iš tų 70 tūkstančių migrantų visi (ar bent dauguma) yra nusiteikę prieš mūsų valstybę. Bet deja, vis daugiau atvejų, verčiančių sunerimti, ir pradėti mąstyti migracijos iš tos valstybės uždarymo linkme – pritaikant lygiai tuos pačius kriterijus, kaip ir Rusijai. Ar bent jau labai, labai griežtai filtruoti ir atsirinkti žmones.
Neseniai nuskambėjo istorija apie atimtą leidimą gyventi Lietuvoje tūlam Maksui, kuris nors gyveno čia nuo 2019 metų, bet internete šlykščiai dergėsi iš mūsų šalies ir iš mūsų. O kiek tokių panašių Maksų nesireiškia ir sėdi tyliai, nekantriai laukdami dienos Z?
Litvinizmas – kita agresyvi kaimyninės šalies pseudoistorinė (beveik sektantinė) ideologija, vis labiau kelianti galvą mūsų šalyje. Nuskambėjo atvejai, kai agresyvūs litvinistai grasino garsiems mūsų blogeriams, atvirai atskleidžiantiems šios ideologijos žalingumą ir priešiškumą mums. Įžūliai besisavinantys mūsų sostinę, lietuvių nelaikantys tauta, vagiantys mūsų istoriją ir net pavadinimą.
Ir jų Lietuvoje knibžda. Vėl gi – vieni rėkauja ir reiškiasi garsiai, o kiek sėdinčių tyliai, ir bet kada galinčių sukelti destabilizuojančius neramumus mūsų šalies viduje?
O kiek yra tokių, kurie infiltruoti mums tikrai nieko gero nelinkinčių Rusijos specialiųjų tarnybų, ir tik ir laukiančių nurodymų sukelti kažkokius neramumus ar bent jau nemalonumus? Niekada negalime atmesti tokio scenarijaus, puikiai žinodami, kas tai per diktatūrinė valstybė ir su kokia valdžia.
Nesileiskime suklaidinami žemėlapio. Baltarusijos valstybė de facto neegzistuoja. Tai yra Rusijos „privati valda“, apsimetanti valstybe. Gal kada nors, jeigu Minske prie vairo stotų normali demokratiška valdžia, Baltarusiją tikrai galima būtų laikyti suverenia valstybe, bet dabar taip nėra.
Tai yra Rusija, mūsų mažą valstybę suspaudusi iš dviejų pusių. Beveikrusijos teritorijoje Rusijos tarnybos jaučiasi absoliučiai laisvai, nes žino, kad yra namie. Kiek su normaliais opozicijos ar ekonominiais migrantais, esame prisileidę gryniausių „russkij mir“ atstovų? O tie patys litvinistai – ar bet kokios jų „keliamos bangos“ nebūtų tikra dovanėlė Kremliui?
Pasikartosiu – aš ne prieš baltarusius, ne prieš Baltarusijos opoziciją, gaunančią Lietuvoje prieglobstį, ne prieš netgi ekonominius migrantus, kurie turi švarią biografiją ir antidiktatūrines pažiūras. Bet tam reikia labai, labai griežtos filtracijos. Kur kas griežtesnės, nei yra dabar.
Pasigirsta paaiškinimų – trūksta pareigūnų, tai neįmanoma visų gerai patikrinti. Atleiskit, bet šito negaliu suvokti savo protu! Ar čia yra pateisinimas? Manau, kaip tik turi būti atvirkščiai – jei neturime pakankamai pajėgumų griežtai sukontroliuoti, tai ir įsileiskime TIK TIEK, kiek pajėgiame, su kiek galime susitvarkyti ir smulkmeniškai ištikrinti nuo – iki.
Esame maža valstybė labai pažeidžiamoje vietoje, ir neturime prabangos įsileisti bet ką, iš akivaizdžiai priešiškos valstybės. Tokių klaidų ir nepakankamo atsargumo kaina gali būti labai brangi. Ir mums to, patikėkite, mažiausiai reikia.
Baltarusija – tai ne Gana, Afrikos valstybė, iš kurios dirba nemažai autobusų vairuotojų ir kitų darbininkų. Ganoje kažin ar darbuojasi mums priešiškos jėgos, besistengiančios infiltruoti potencialius neramumų kėlėjus ir destabilizuotojus. Gana atvirai neremia mūsų egzistencinio priešo, kariaujančio su mūsų netolima kaimyne. Su Gana mūsų santykiai labai neutralūs (gal labiau tiktų sakyti – minimalūs, nes su tokia tolima valstybe praktiškai nesame susiję jokiais istoriniais ar kultūriniais ryšiais, konfliktams pagrindo nėra).
Aišku, praktiškai visur temose apie migraciją, atlenda koks nors Motiejukas, ir pradeda aiškinti: „nū baltarūsije ira narmalus balti zmogai o tie is afrikos sugadyns musū graže rase nes jodi“.
Na, jeigu žmogus verčiau rinktųsi netgi litvinistus ar vatnikus (kurie, kaip praktika rodo, tokių pažiūrų Motiejukams būna fana ideologiškai artimi), vien tik tam, kad nebūtų „jodi“ – tai tokiam Motiejukui, sakyčiau, reikia persišviesti galvą, rimtai. Po to galės džiaugtis pasišokinėdamas: „vai kaip faina, gydytojai man peršvietė galvą, ir nieko nerado!“
Tik... Nežinia kaip sureaguos, pakliuvęs pas gydytoją juodaodį. O jų pas mus (bent provincijos rajonuose) irgi jau yra. Kur ritasi pasaulis!
Ačiū, kad dalijatės savo nuomonėmis. Norite išsakyti savo mintis ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt