Iki šiol buvo manoma, kad lyderystė turi daug sudedamųjų: lyderis turi sugebėti įkvėpti žmones daryti virš sugebėjimo ribų, turėti tvirtą žodį, lyderis turi sugebėti suvaldyti chaosą perturbacijos metu, sugebėjimas aiškiai reikšti minti, gebėjimas suprasti, empatija, gebėjimas vienyti vienam tikslui ir, aišku, turėti tą tikslą...
Bet visa tai šlamštas, atgyvena. Lietuviai jau greitai perrašys lyderio apibrėžimą, nes kad taptum Lietuvos lyderiu, šalies prezidentu, pakanka praeiti šešių mėnesių kursą, kuris vadinasi rinkimų kampanija, o šalies lyderiu gali tapti bet kas, atėjęs iš niekur, beveidis, be patirties ir nuopelnų, tas, kuris sugebės laiku susilaikyti, užsičiaupti, garsiau užjausti ir sėkmingai suvaidinti, kad išmano daugiau nei oponentai. Šalies lyderiu taps ne tas, kuris ištransliuos patraukliausias idėjas Lietuvai, o tas, kuris teisingiausiai viską apskaičiuos, subalansuos, ką ir kur, kada sakyti.
Gaila, bet Lietuvoje jau eilę metų neatsiranda lyderis, kuris sugebėtų savo idėjomis, savo asmenybe tapti tikru Lietuvos lyderiu, kuris sugebėtų ne tik savo sukurtomis paslaptingomis teorijomis ir išvedžiojimais, vardindamas ūkines bėdas rasti bendraminčių atskalūnų, kurie balsuotų už jį per rinkimus, bet kuris sugebėtų telkti, sugebėtų suteikti vilties visiems – ir intelektualams, ir kukliau gyvenantiems žmonėms, ir verslininkams, kuris turėtų viziją Lietuvai ir kiekvienam joje gyvenančiam ar iš jos emigravusiam Lietuvos piliečiui.
Ką dabar matėme rinkimų debatuose, tai administracinės diskusijos apie faktus, pletkus, lenteles ir skaičius, kurie mažai ką sufleruoja eiliniam dirbančiam Jonui, su Stase auginančiam vaikus, bandantiems gyventi patogiai bei norintiems teisingai patarti savo vaikams, kaip jiems pasiruošti ateičiai Lietuvoje. Diskusijos apie įvairiose lentelėse įrašytus Lietuvos žmones, neturint jokio supratimo apie tikrus Lietuvos žmones, apie jų gyvenimą, ir kokios bėdos juos kasdien spraudžia į kampą. Kitokios diskusijos ir negalėtų būti – juk neįmanoma per keletą mėnesių įsigilinti į žmonių problemas, neįmanoma juos išgirsti ignoruojant juos eilę metų ir tik prieš rinkimus išvažiuojant iš Vilniaus, vien tik tam, kad pasidarytų gražių nuotraukų kartu.
Gaila, bet šiandien vieni Lietuvos lyderiai yra per svarbūs, kad galėtų išvažiuoti iš sostinės ir pasirodyti miestelyje ne rinkimų metu, ne visi iš sostinės išvažiuoja ir per rinkimus, tam, kad pabendrautų, pasikalbėtų su žmonėmis visiems suprantama žmogiška kalba, tam, kad eiliniui mokytojui ar taksi vairuotojui pristatytų savo idėjas, savo viziją kiekvienam piliečiui ir jų vaikams. Kiti neturėjo ir vis dar neturi, net ir per rinkimus, kuo sudominti žmones, kitiems tiesiog užtenka būti patenkintiems savimi, sukryžiuoti pirštus ir tikėtis, kad tinkamesnių šiuo metu kandidatų horizonte neatsiras. Tikra lyderyste, žmonių vienijimu ir bendra vizija, kad ir mažiausia – tapti labiau finansiškai išprususia ar tiesiog gausių šeimų šalimi – čia net nekvepia.
Kvepėti lyderyste ir negali, nes kiekvienas kandidatas sprendžia savo problemas maskuodamiesi už įgarsintų smulkių problemų kalno – tikintis patenkinti savo savimeilę, pasiekti sau išsikeltų tikslų. Taip, Lietuvoje nėra viskas gerai nei su atlyginimais, nei su krašto gynyba, nėra pavyzdinga mūsų ir švietimo ar socialinė sistema, beje, lygiai taip pat, kaip ir kiekvienoje kitoje šalyje. Bet lyderystė ne apie tai – lyderystė apie tai, ko reikia, kad viskas gerėtų, ko reikia, kad žmonės tikėtų tuo, kad ir labai lėtu, pagerėjimu, lyderystė yra diskusija su kiek įmanoma daugiau sričių atstovų, žmonių, apie jų visų vizijas ir jų vizijų sudėliojimą į vieną didelę dėlionę, kur ir bus ta laiminga Lietuva, sudėliota iš skirtingu žmonių, skirtingų idėjų, nuomonių ir sričių.
Ar galima tokį Dovidišką darbą nudirbti per kelias savaites, tik per rinkimų laikotarpį, dirbat kitus darbus – turbūt ne. Bet čia, turbūt, ir yra problema, kad į prezidento pareigas nežiūrima rimtai – lyg tarp kitko. Išrinks – bus gerai, neišrinks – bandysim dar kartą. Niekas nenori dirbti veltui, iki rinkimų likus penkiems metams, ne savaitėms. Taip, matyt, yra dėl to, kad nei vienas šiandieninis kandidatas į prezidentus neturi tikros vizijos, kuria pats tikėtų, kuria norėtų pasidalinti su visu pasauliu.
Lyderystei reikia laiko ir diskusijų, ne it botago kirtis trumpų klausimų ir atsakymų, ne greito rinkimų laiko prastūmimo ir patogių klausimų, į kuriuos atsakymą žino visi. Savo brangaus laiko kandidatai skirti negali ir, matyt, nenori, jie įrodo tai iškart po įvykusių rinkimų prapuldami iki sekančių rinkimų. Deja, bet diskusijų šiandien Lietuvoje labai trūksta. Ne tų, kurios dirbtinai kuriamos su dirbtinomis ir rezonuojamomis temomis ir problemomis prieš kiekvienus rinkimus, kuriose iš anksto apskaičiuotas ir pasvertas kiekvieno žodžio ir nutylėjimo svoris, kuriose tarpusavyje diskutuoja nuo tikro gyvenimo jau seniai atitrūkę politikai, o tų diskusijų, kurios vyksta su žmonėmis, spaudoje, radijo ir TV eteriuose, diskusijų, kurios vyksta mokyklose, miestų ir miestelių salėse ir parkuose.
Tikra, nesuvaidinta diskusija, deja, Lietuvoje išnyko, o su ja ir lyderiai, kurie gali išryškėti tik aršiose diskusijose, kuriose jie sugeba ne tik papasakoti, kaip viskas blogai, bet tokiose, kuriose sugeba aiškiai suformuoti nuomonę, viziją. Lyderiai, kurie sugeba apginti savo nuomonę prieš dar aršesnius savo oponentus, kurie sugebėtu išklausyti ir suprasti kitos pusės istoriją, lyderiai, kurie sugeba įkvėpti kitus patikėti jų idėjomis ir ketinimais. Norisi tikėti, kad iki sekančių prezidento rinkimų diskusijos į Lietuvą sugrįš, o su diskusijomis sugrįš ir lyderiai, kurių norėsis klausyti, kuriuos norėsis sekti, kurie turės aiškias idėjas ir kurių užsidegimas bei jau nudirbti darbai privers jais tikėti net ir sunkiausiomis dienomis.
Norite išsakyti nuomonę ar pranešti naujieną? Kviečiame rašyti el. paštu pilieciai@delfi.lt