Nors grupės aprašyme nenurodytas knygų žanras, tačiau didžiuma jos narių renkasi išimtinai romanus, kurių dažnas yra ganėtinai lėkštas (švelniai tariant) skaitalas. Aš suprantu, kad mūsų leidykloms yra paranku leisti masinę produkciją, kuri neturi išliekamosios vertės, o tik puošnų viršelį bei lipduką „bestseleris“. Kuo daugiau tokių knygų atsiranda rinkoje, tuo nemažėja dirbtinai kuriamas skaitytojų interesas, uždirbantis leidyklai kapitalą, tačiau griaunantis jos reputaciją.
Ironiška, prestižinio Australijos knygų verslo atstovas Andrew Isles („Natural history books“ savininkas) akcentavo, kad jam svarbiausia įmonės reputacija, t.y., kuo geresnėmis knygomis prekiaujama, tuo firmos vardas yra tapatesnis kokybei. Bet ši idėja Lietuvos knygų rinkai negalioja, negalioja ji ir skaitytojams, kurie aklai vadovaujasi leidyklų reklama, įsitikinę, jog skaito unikalų šedevrą.
Kaip sakė viena anksčiau minėtos grupės vartotoja: „Svarbiausia, kad žmogus skaito.“ Žinoma, bet daug svarbiau – ką skaito ir kaip tai atsiliepia asmeniniam tobulėjimui. Kitaip tariant, skaityti galima ir telefonų knygą, bet nuo to žmogus protingesnis netaps. O kuo daugiau kvailių, tuo lengviau manipuliuoti!
Bet kodėl pasirinkau kalbėti apie grupę „Rekomenduoju šią knygą“? Keletą metų praleidęs joje supratau, jog čia susirinkę didžiuma narių iš knygų gauna daugiau žalos, negu naudos; negana to, patys to nejaučia/nenori suvokti. Stengdamasis įnešti šviežio oro tarp skaitytojų, paskatinti kritiškai vertinti skaitomas/perkamas knygas, leidyklas bei praplėsti tarptautiniu požiūriu knygomanijos temą, vis dažniau sulaukdavau ryškaus dalies moterų (būtent moterų) atsako (jo neabejotinai bus ir tarp šio straipsnio komentatorių). Atsakymuose susiliedavo užgauliojimai, patyčios, sakinių perfrazavimai ir netgi grasinimai. Tenka apgailestauti, kad ši grupė nesupranta sarkazmo, ironijos, o tuo labiau – kritikos.
Negana to, jei, neduok Dieve, pavadinsite jas „neišmanėlėm, kalbančiom nesąmones“, pasipils ir dar aštresnių epitetų, šūksnių dingti iš grupės bei kt. Ir visiškai nesvarbu, kad jūs būsite teisus, nes juk geriau vadovautis šabloniškais įsitikinimais arba minios nuomone, nei sveiku protu.
Nejučia taip ir norisi pacituoti vokiečių filosofą Arthur Schopenhauer: „Vienodų pažiūrų žmonės itin greitai suartėja, tarsi juos trauktų magnetinės jėgos – toks tokį iš tolo pažįsta. Žinoma, dažniausiai šį reiškinį pastebime tarp riboto mąstymo ir menkų gebėjimų žmonių: taip yra todėl, kad jų – minių minios, o tų, kuriuos galima pavadinti neeiliniais ir nepaprastais – tik vienetai. <...> Jei intelektas menkas, tai kito žmogaus talentai, kad ir kokie būtų dideli, tokiam nedarys jokio įspūdžio, ir jis pastebės tik pačias blogiausias talentingo žmogaus savybes – visus jo trūkumus, temperamento ir charakterio ydas.“
Būtent pastarasis veiksnys geriausiai atsispindėjo pasidalinus garsaus lietuvių vertėjo Valdo V. Petrausko interviu, kuriame šis dabartinę Lietuvą pavadino „vargana literatūros provincija, mintančia savo varganomis sultimis, garsinančia save rusiškais keiksmažodžiais rašomais pseudoistoriniais romanais ir primityviais malalietkų prisiminimais“.
Tada ūmai „išmintingos“ grupės narės įtūžo ir puolė vadinti žinomą vertėją „arogantišku (tai mylimiausias jų žodis), nieko nesuprantančiu,“ nes citatoje įžvelgė autoriaus kritiką šiuolaikinei lietuvių literatūros žvaigždei – Kristinai Sabaliauskaitei.
Šios personos kultas grupėje yra nekvestionuojamas, šventas, o knygos – tobulumo įsikūnijamas. Dauguma įsitikinę, kad kritikuojantys šią autorę pavydi šlovės (apskritai pati kritika yra laikoma egoistiniu pavydu). Bet kokios šlovės? Kaip kažkada man sakė kito knygų blogo atstovė: „Rašytojai galėtų pateisinti netgi žmogžudystę, nes tai jai virstų puikia reklama.“ Toks vertinimas stebina, gąsdina ir priverčia atsidusti. Akibrokštas, nors šios grupės narės itin tūžta už šiurkštesnį žodį jų atžvilgiu iš kitų narių, bet sveikina pačios K. Sabaliauskaitės straipsniuose liejamą tulžį, pvz., visuomenę vadinant „buduliais,“ sovietinio mentaliteto ypatom ir pan. Galima sakyti, jog tokį skaitytojų grupės požiūrį būtent ir ugdo pati rašytoja.
Pridursiu, man tenka bendrauti su žymiais pasaulio rašytojais, sekti jų paskyras internete, tačiau niekur nemačiau, jog britų, prancūzų, indų ar amerikiečių plunksnos meistrai įžeidinėtų savo skaitytojus, niekintų juos ar slėptų patį rašymo procesą. Visa tai rodo mūsų šalies provincialumą, vieno rašytojo apoteozės apraiškas ir negebėjimą atskirti geros knygos nuo makulatūros. Teiginiai, jog knyga užima aukštą vietą „Goodread“ ar „Amazon“ puslapiuose, neparodo jos kokybės, mat autoriai dažnai prašo savo gerbėjų tyčia rašyti gerus komentarus (tiems net neskaičius knygos) bei vertinti aukščiausiais balais.
Šioje grupėje neįmanoma diskutuoti istorinėmis, literatūrinėmis temomis, jos narėms nesvarbūs aprašomų siužetų realumas, istorinių epochų objektyvumas, veikėjų individualumas ir kt. Jos įsitikinusios, kad didžiosios lietuvių leidyklos leidžia tik geras, populiarias knygas, o per išpardavimus apstu netikėtumų. Negana to, pačius žymiausius pasaulio autorius laiko nežinomais!
Deja, visa tai sudūžta, atsivertus garsių Vakarų Europos knygynų elektroninius puslapius ar tiesiog stebint, kokias knygas skaito, kokiomis temomis bendrauja žmonės socialiniuose tinkluose. Būtent lyginant vakariečių ir lietuvių skaitymo įpročius tiesa yra negailestinga – banalūs romanai ar pseudoistoriniai kūriniai jau nėra populiarumo viršūnėje Vakaruose. Tik mūsų skaitytojai to dar nesuvokia, todėl autorius, rašančius knygas be žinių bagažo, dažnai mašinai stovint kamštyje ar tekstą primarginant riebių keiksmažodžių, brutalaus sekso scenų laiko puikiais skaitiniais.
Kai kurios vartotojos netgi yra įsitikinusios, jog istorinis romanas yra fikcija, kad jame nereikia rašyti tiesos ir šią tiesą uoliai gina. Jei taip, vadinasi didžioji dalis klasikos/dabartinių novelistų vargo bibliotekose ir archyvuose be reikalo! O mokslo populiarinimo knygas jos laiko romanais.
Aišku, tai ne skaitytojų kaltė, o tų pačių leidyklų, kurių darbuotojai patys recenzuodami pseudoistorinį romaną nesugeba jo atpažinti, kaip apstulbau, klausant vienos prezentacijos, kur nei autorius pajėgė išsamiai kalbėti, nei recenzentas. Taigi nieko keisto, kad šioje grupėje vyrauja tos pačios knygos, tais pačiais aprašymais (iš minios išsiskirti Lietuvoje pavojinga), tai – lyg klampi pelkė iš kurios nenorima išsivaduoti.
Galbūt administratorei derėtų pervadinti šią grupę į „romanų pasaulį,“ nes pavadinimas labiau atitiktų sudėtį.
Grupės narėms vertėtų akivaizdžiai praplėsti akiratį, nes man dedant knygų rekomendacijas būdavau apšaukiamas kaip skaitantis ir nuolat brukantis tik akademinę lektūrą. Apmaudu, tačiau suvokimas, kas yra akademinė ir mokslo populiarinimo knyga, grupėje nežinomas. Negana to, grupės narėms sunku atskirti netgi propagandines knygas, kurios suinteresuotos iškelti, pabrėžti, apjuodinti tam tikrą etninę grupę, atskirus individus ar ištisas kultūras. Tad nenuostabu, kad neseniai įdėjus žinią apie subombarduotą didžiausią Gazos knygyną, kai kurie grupės nariai nevengė šaipytis ne tik iš regiono žmonių kančių, bet ir aiškinti, jog islamas yra pati nehumaniškiausia religija, o Libane žudomi krikščionys.
Aišku, kai uoliai skaitai knygas apie „vargšes“ turtingas arabes, kurios trokšta kurti verslą Europoje, toks įspūdis gali įsišaknyti. O tokios knygos pas mus nepaprastai populiarios. Ironiška, lietuviai bijo islamo kaip maro, tačiau mielai atostogauja musulmoniškose šalyse! Tai dar vienas akmuo į leidyklų daržą, kurios lietuvių nešviečia, neauklėja, o atvirkščiai – skatina stereotipus apie kitas kultūras.
Antai, didžiųjų leidyklų vadovai įsitikinę, jog kitomis temomis, apart dabartinę Rusiją, Sovietų Sąjungą, Trečiąjį Reichą ar mokslo pažangą (kodėl kvėpuoju, kalbu ar šlapinuosi), lietuviai nesidomi, o geriausia knyga –romanas.
Taigi, užėjus į bet kurį knygyną istorijos skyriuje pasijunti lyg sovietinėje Rusijoje, kurią valdo Vladimiras Putinas arba Stalinas, Winston‘as Churchill‘is – geriausias visų karų ekspertas, grožinės literatūros skyrelyje it banalios, cukruotos meilės ar lytinės orientacijos pasaulyje, o lietuvių literatūros – rusiškų keiksmažodžių, žargono ir gašlių sekso scenų pritvinkusioje erdvėje.
Žinoma, aš nesakau, kad tokias knygas reikia uždrausti, bet jos negali sudaryti 95 proc. knygynų/leidyklų turinio. Tarp kitko, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę knygynus užplūdo itin puikūs kūriniai, tačiau po 2000 m. ši tendencija patyrė kataklizmą ir leidyklos griebėsi lengviausio kelio – prasta knyga – gera reklama!
Man užteko pirmą kartą (2020 m.) apsilankyti Vilniaus knygų mugėje, jog savo akimis išvysčiau, kas yra paklaikusi minia, besistumdanti prie didžiųjų leidyklų stenduose sudėtų senienų, dūstanti troškiuose K. Sabaliauskaitės bei Andriaus Užkalnio pristatymuose, nors spaudoje šie nevengia užgauliojimų, ar stovinti eilėse gauti parašą iš žudiko našlės. Beje, dėl pastarosios, apie tai užsiminus feisbuke, viena mergina man rėžė, jog šiai nesvarbu, kas knygą parašė. Kitaip tariant ji, matyt, imtų parašą ir iš prievartautojo, jeigu tik šis turėtų gerą reklamą.
Akibrokštas, daugelis knygų, kurias maišais iš mugės tempia pirkėjas, paskui atsiduria komisuose, negana to, minia renkasi netgi identiškas knygas. Kitaip tariant, užuot rinkdamiesi gerą produktą, skatiname vartotojiškumą – nusipirkau, perskaičiau/neperskaičiau – išmečiau – perku naują! Šį straipsnį galima būtų tęsti be galo, analizuoti konkrečius pavyzdžius, lyginti knygų paklausą, pasiūlą pasaulyje/Lietuvoje, kritikų gebėjimus objektyviai vertinti ir kitką. Tačiau kol kas apsiribokime šiuo straipsniu.
O jei atsiras, o tikrai atsiras, tokių, kurie bandys primygtinai teigti, jog knygų versle paklausa skatina pasiūlą, tai atsakysiu taip – būtent pasiūla formuoja paklausą, kadangi neturint ką pirkti, perkate ką siūlo suinteresuotos leidyklos ir taip jas išlaikote. Visgi, jei žmogus išsilavinęs, brandus ir kosmopolitiškas, jis tikrai nestovės eilėje ir nepirks menkaverčio šlamšto, nors šio būtų prikimštos ir pilnos knygynų lentynos, o reklama rėžtų akį.
Geriausių knygų kokybę patikrina laikas, autoriaus gebėjimai, o ne žaibiškai blykstelėjusi ir spėriai užgesusi populistinė tema. O tokios internetinės skaitančiųjų grupės turėtų demonstruoti visuomenės išprusimą, o ne gluminantį intelekto tamsumą.