Neseniai buvo straipsnis apie problemą, kai nenorima priimti draugės pas save gyventi (pilną straipsnį rasite čia). Jau tada skaičiau ir stebėjausi – rašo „gera draugė“, bet būsto pasiūlyti nenori tiek labai, kad net susiginčija su vyru? Okey...
Bet kai išvydau, kokias istorijas moterys pasakoja tuose uždaruose ar net slaptuose forumuose... Vaikeli, nėra didesnės gyvatės už moterį. Viena guodžiasi, kad draugė ją vertina pagal pinigus – laiko prastesne už kitą, turtingesnę draugę. Kita pasakoja, kaip vos pagimdžiusi draugė dingo iš jos gyvenimo – kalbėjo kasdien, dabar nekalba jau metus.
Trečia sako, bendraujam su vyru ir drauge, bet nepasitikiu jų palikti dviese. Ketvirta baisisi, kaip draugės vaikai atėję suverčia butą. Pasakoti galima būtų be galo – kur pasisuksi, ten kokia nors draugės neteisybė.
Atrodo, kad draugės lyg kokios kobros, kol viskas gerai – šypsosi, o vos nusisuksi ir prasidės pavydas, lenktyniavimas, kuri geresnė, varžymasis ar viena kitos vertinimas pinigais, vyrais, vaikais, tada – viena kitos vaikų vertinimas... Supratau – ačiū Dievui, aš neturiu draugių.
Neturiu „draugių būrelio“, kaip kitos rašo, neturiu ir „kelių geriausių draugių“. Turiu porą bičiulių darbe, vieną bičiulę iš buvusių mokslų, su kuria porą kartų per metus susisiekiame, pusseserę, su kuria pasišneku.
O draugę, tikrą draugę, geriausią draugę turiu vieną vienintelę. Ji man kaip sesuo. Gyvenime neateitų į galvą klausimas, ar gali pas mane apsistoti – ištikus „neturiu, kur gyventi“ situacijai, pakviesčiau nelaukdama, kol paprašys!
Pagal pinigus niekada viena kitos nevertiname. Kai galime, rodome dėmesį tokiomis dovanomis, kokiomis tuo metu galime. Kai negalime, pajamos mažesnės ar taupome, o šventės – padovanojame kuklesnę dovaną, šiltai pasveikiname žodžiu, pavakarieniaujame kartu. Gyvenime nesu skaičiavusi, kiek, ko ir už ką kuri kuriai ko perka.
Porą kartų per visą draugystę yra buvę, kad viena ar kita negerai dėl kažko pasijutome. Žinot, ką tada darėme? Kalbėjomės. „Žinai, jaučiuosi baisiai, bet man atrodo, kad pavydžiu tau to ir to...“ arba „Pastarąją savaitę bjauriai bendravau, atleisk, ką tik supratau, kodėl....“ ir taip toliau.
Kas nors iškyla – o jausmai dalykas žmogiškas, jie turi galimybę iškilti - ir tu pasakai, nes tai vienas tavo artimiausių žmonių! Kartu su tuo susitvarkai.
Niekada gyvenime man jos ar jai mano vaikai netrukdė ir netrukdytų, ką bedarytų. Nes tai – kaip šeimos nariai. Kas dėl vadinamo „moterų klastingumo“, tai manau, ranką greičiau nusikąstume, negu permiegotume su viena kitos vyru (net rašant nupurtė pagalvojus).
Kai kitos moterys rašo suprastėjus sveikatai liekančios vienos – niekada nepaliktume viena kitos bėdoje. Ir tai nėra tušti žodžiai. Tai – daugelio jaunystės išbandymų, sveikatos problemų, persikraustymų ir šeimų kūrimo etapų patikrinta draugystė. Pažįstu tą žmogų jau 23 metus ir galiu įsivaizduoti kaip būdamos pensininkės susiskambinam pasidžiaugti, kad jau įjungė šildymą.
Jokios kitos draugystės – tos, kuriose daug pavydima, klastaujama, nenorima bendrauti – nėra vertos pastangų. Tai nėra tikros draugystės. O ta tikra, net ir viena vienintelė, tikiu, kad gyvenime labai reta. Aš dėkinga Dievui tokią turėdama, o tas nesąmones rašančioms moterims galiu patarti porą dalykų.
Pirmiausia, nenuvertinkite žodžių „gera draugė“. Jei kyla tokių klausimų ar problemų, nelabai, reiškia, ji gera. Draugysčių, bičiulysčių gali būti, bet nemaišykite to su tikra draugyste. Gal ji jūsų dar laukia?
Antra, išvalykite savo gyvenimą nuo kenkiančių žmonių. Tu „draugių“, kurios vertina pagal pinigus, kurios pavydi jums sėkmės, nemėgsta jūsų vaikų... Kam tas negatyvus svoris?
Ir trečia, jeigu žmogus tikrai labai patinka, pati būkite tokia drauge, kokios norėtumėte. Be jokių išlygų ir išskaičiavimo – tiesiog nuoširdžiai bendraukite su žmogumi. Jei pasiseks, gal rasite žmogų visam gyvenimui.
Savo istorijas ir pasakojimus siųskite pilieciai@delfi.lt