O štai kad atvirai sovietinio CK (centrinio komiteto, – red.) veikėjo – poeto Vytauto Barausko eilėraščiais naudojasi pageidavimų koncertų ir miestelių švenčių pagrindinis veikėjas, vienas dainininkas, niekam nekliūva. Dar kai išleido vieną dainą su sovietinio aktyvisto V. Barausko žodžiais, galima buvo pagalvoti, gal dainorėlis neapsižiūrėjo. Nors daina išleista jau vykstant karui, todėl tikrai buvo akibrokštas visiems, kurie nors kiek domisi istorija.
Dabar antra daina – ir vėl su V. Barausko žodžiais. Ir tie žodžiai kad būtų kažkokios meninės vertės, o dabar lėkšti, banalūs, iš kokių ir juokiasi S. Prūsaitis savo hite „Prie ežerėlio“.
Ar pageidavimų koncertų grandas tiek išsisėmęs, kad pats nebesugeba bet tokių banalybių susikurti? O čia, atrodo, pigiai ar dykai iš S. Barausko giminių autorinių teisių paveldėtojų gauna menkaverčius žodžius, kurie ant trijų akordų melodijų sueina kaimo moterėlėms.
Vyresnio amžiaus dainininkai – patys gyvenę sovietmečiu, todėl čia nepasiteisins kaip jauna užsienio reikalų ministro žmona, neva nežinojo, kokia buvo V. Barausko partinė priklausomybė, pažiūros ir aktyvi sovietinė partinė veikla. V. Barausko literatūrinės veiklos pradžia buvo sovietinį veikėją Karolį Didžiulį Grosmaną liaupsinanti biografinė apybraiža. Tą patį, kurio vadovaujamas teismas nuteisė mirti Adolfą Ramanauską- Vanagą.
O kur dar V. Barausko poemos apie Marytę Melnikaitę, eilėraščiai apie komunistų partiją. Jei jau uždraudžiami K. Kubilinskas, S. Nėris, jei nukeliamas P. Cvirkos paminklas, kodėl
„nematoma“, kad pageidavimų koncertų grandai naudojasi idėjinių sovietinių aktyvistų kūryba? Negi mūsų popso dainininkai tokie „biedni“, kad negali dainų tekstams įpirkti poetų, kurių kelias nėjo pro sovietinę aukštąją partinę mokyklą?
Ar pop dainininkai neturi vertybinio stuburo ir jiems bei atitinkamiems jų klausytojams jokie pinigai nesmirdi?