Kur jūsų tvirtas pasiryžimas pykti ir niekinti visus, kas darbus skirsto į vyriškus-moteriškus? Kur jūsų plakatai? Galėtumėt, pavyzdžiui, eiti mitinguoti, kad į privalomąją karo tarnybą šauktų ir moteris. Surengti akciją, kurios metu įtikinėtumėte moteris prisidėti prie savanorių būrių, vykstančių padėti Ukrainai. Netgi galėtumėte padaryti savotišką feminizmo reklaminę kampaniją: dideliu būriu užsirašyti į Krašto apsaugos savanores, o tada paskelbti apie tai platesniu mastu. Būtų gražus gestas, rodantis, kad štai, mes ir šioje situacijoje – lygios.
Betgi ne. Daug svarbiau yra pasipiktinti, kad laidos vedėja moteriai uždavė netaktišką klausimą. Daug svarbiau yra viešai pavaryti ant krovikų įmonės, samdančios tik vyrus. O užvis svarbiausia yra garsiai apgailestauti, kokie mes vis dar atsilikę! Moterų režisierių apdovanojama mažiau nei vyrų, atlyginimai irgi mažesni, o ir motinystės atostogos finale praktiškai sugadina moterims gyvenimą.
Ypač kraupiai dabar atrodo tos moterys, kurios niekina vyrus kaip rūšį iš esmės. Juk dabar būtent jie gina, saugo ir net aukoja gyvybes dėl kitų. Būtent vyrai, tie patys, kurių vardą po pelkes tampote forumuose, dabar yra karinėje parengtyje – pasiruošę stoti už savo šalį, taigi, ir už jus.
Piktintis smulkiais arba tavęs neliečiančiais dalykais visada paprasčiau. O padaryti tam tikrą žingsnį, kuris iš tikrųjų įrodytų, kiek lytis neturi reikšmės, sunkiau.
Žinote, ką geriausio galime padaryti šioje situacijoje? Būti vieni su kitais. Saugoti savo šeimą ir rūpintis. Taip, baisiai ne feministiškai rūpintis savo vyrais ir vaikais, ir šeimos gerove. Ne feministiškai, bet žmogiškai. Ir kai kitą kartą norėsite pasipiktinti dėl darbo skelbimo formuluotės „ieškomi vyrai“, geriau vietoje to padarykite gerą darbą savo šeimai ar visai šaliai.