Esu mama. Mano vaikai jau yra tos kartos, kai švenčia spalio 31-ąją kaip Heloviną. Vieno vaiko mokykloje dieną prieš (kadangi paskui bus atostogos) organizuojamos vaišės, galima ateiti su kostiumais.
Kito vaiko darželio kieme šviečia kelios dešimtys išskaptuotų moliūgų. Kiekvienais metais tą dieną nuperkame vaikams saldainių, kartu skaptuojame moliūgą, padedame jiems persirengti ar pasidažyti. Žinau ir daugiau tokių šeimų.
Spalio-lapkričio šventės man visada buvo ypatingos. Dar savo paauglystėje, kai Lietuvoje nebuvo populiaru persirenginėti, su drauge savotiškai paminėdavome Heloviną: susitikdavome paskanauti vaišių, žiūrėdavome filmus apie raganas ir klijuodavome lipdukus su vaiduokliais, vorais ir panašiai. Žaisdavome.
Feisbuke neseniai pamačiau kelių moterų komentarus šia tema. Jos stebėjosi, kaip tėvai taip „numoko“ savo vaikus, kad šie švenčia siaubingąjį Heloviną. Kai kurios rašė, kad tai „Amerikoniška importinė šventė, mums jos nereik“, o kitos tiesiai šviesiai gąsdino, kad „einate satanistiniu keliu“. Heloviną pavadino Šėtono švente, kai, neva, kaukėmis ir baisuokliškais kostiumais garbiname tamsiąsias dvasias. Tokio nusišnekėjimo dar nemačiau...
Papasakosiu, kodėl ši šventė manęs negąsdina. Duos Dievas, gal ir perskaičiusieji supras, kad čia Šėtonas – nė prie ko.
Iš tiesų Helovinas – tiek pat „importinė“ šventė, kaip ir visos kitos, atsiradusios ne Lietuvoje. Bet ji nėra ir „Amerikoniška“. Helovinas – tai kitaip pavadintas Samhainas. Senovinė šventė, Keltų naujieji metai.
Naktis, kuri mūsuose jau nuo seniai minima kaip Visų Šventųjų. Keltiškoji šventė, kuomet žmonės tikėdavo, kad naktį susirenka visos mirusiųjų dvasios, tiesą sakant, atsirado anksčiau negu Visų Šventųjų šventė. Ji buvo seniai, kaip ir daugelis kitų pagoniškų tradicijų.
Augant bažnyčios įtakai, bažnyčia daugeliui pagoniškų švenčių sugalvojo savo alternatyvias šventes – tiek Kalėdos, tiek Velykos buvo pritaikytos prie jau anksčiau pagonių švęstų švenčių. Tas pats nutiko ir su Samhainu – Helovinu.
Persirengiama ne tam, kaip bijomasi feisbukuose, kad pagarbintum Šėtoną. Priešingai. Persirengiama tam, kad pagąsdintum į žemę tą naktį grįžusias piktas dvasias – nubaidytum jas atgal į dvasių pasaulį.
Apskritai tai paprasta tradicija. Kaip ir prie Kūčių stalo vis dar dažnai laikomasi tradicijos traukti šiaudą ar atlikti kitus būrimus – tai seni šventiniai papratimai.
Todėl būkit malonūs, kas nežinot – neburbėkit. Tegu vaikai persirengia, tegu tėčiai skaptuoja tuos moliūgus jeigu nori – kodėl ne?
O lapkričio pirmomis dienomis visi jau rimtyje keliaujame į kapines degti žvakučių. Mes patys pirmiausia buvome pagonys, tad nereikia ant savo šaknų spjaudyti.
Geriau priimti tą senovinių Naujųjų metų pradžią kaip galimybę pradėti kažką naujai, švariai. Ir be burnojimo ant kitų. Ačiū.
Siųskite savo istorijas ir pasakojimus pilieciai@delfi.lt